Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kasparas Pocius: Europa – tarp krizės ir transformacijos

Šaltinis: 15min
9
Skaitysiu vėliau
A A

Kasparas Pocius Praėjusią savaitę geležinė ledi Angela Merkel pripažino, kad Europos Sąjunga išgyvena krizę. Šis pasakymas nieko nenustebino. Šis amžius, regis, apskritai yra pasmerktas tapti nesibaigiančios krizės amžiumi. Kaip ne sykį buvo kartota 2008-ųjų krizės įkarštyje, graikiškas žodis krisis reiškia tokią ligonės būklę, po kurios ji arba atsigauna, arba miršta. Bet tam, kad ji atsigautų, reikalingi vaistai. Vaistai – žmonių, gyvenančių Europoje, sprendimai, jų vaizduotė ir veiksmai, gebėjimas kurti alternatyvas. Ar dar esama tokių vaistų?

Prisipažinsiu, kad nesu tokios Europos Sąjungos, kokia ji yra dabar, simpatikas. Nekelia žavesio nei jos plėtros neoliberalus struktūrinis valdymo modelis, nei bankų diktatūra, kaip ją įvardija buvęs Graikijos finansų ministras, dabar europinio judėjimo diEM 25 vadovas Yannis Varoufakis.

Tai, kaip jos politikos ir verslo viršūnės pasielgė, tarkim, su krizę išgyvenančia Graikija, nepaliko jokių iliuzijų: tokios Europos Sąjungos, kokia ji yra dabar, saugoti neverta – ir krizę ji pasiekė iš dalies pelnytai. Didžioji našta Europai yra ne su krize susiduriančios valstybės, bet išpūstas ir parazituojantis finansų sektorius, lankstymasis didžiajam verslui ir neoliberaliam ekonomikos modeliui.

Nors krizės metu buvo atskleistas šio modelio neveiksnumas, jis vis dar bandomas įtvirtinti naujai priimant regresyvius darbo kodeksus. Tokie nekokybiško produktyvumo krumpliaračius sukantys darbo kodeksai yra ne tik dirbančiųjų skurdo garantas, jie taip pat yra nuoroda į tai, kaip rizikinga palikti galimybę apie kontinento ateitį spręsti vien kapitalui, jo šalininkams ir samdomiems ekspertams.

Jei nenorime pasiduoti Višegrado sindromui, žlugusiam ir žlugdančiam, iki pykinimo atgrasiam tautinės valstybės projektui, mums gali padėti tik bendros Europos idėja – Europos, kurioje nebebus šeimininkų ir jų tarnų, čiabuvių ir atvykėlių, daugumų ir mažumų.

Galbūt iš tiesų ekonomistams vaizduotės stinga būtent todėl, kad, kaip sakė geležinė ledi, alternatyvos nebėra. Juk, kaip manė vieno įtakingiausių XX a. judėjimų – itališkojo autonomizmo atstovai, pažangą pasaulyje skatina ne kapitalizmo struktūros pokyčiai, o juos pačius skatinantys už savo teises kovojančių dirbančiųjų veiksmai.

Bet juk pastarasis amžiaus ketvirtis prasidėjo būtent gerąja žinia – po Berlyno sienos griūties buvo teigiama, kad alternatyvų kapitalizmui nėra. Istorija, kuri buvo suvokiama kaip kapitalizmo kovos su „kliūtimis“ jo plėtrai istorija, mirė, politika taip pat buvo laikoma mirusia. Tiesa, ji buvo trumpam prisikėlusi antiglobalistų protestų metu, vėliau – po rugsėjo 11-osios įvykių.

Tačiau po 2008-ųjų krizės kairiųjų balsai liko labai silpni, o radikaliai pozityvios kairiosios alternatyvos vietą užpildė negatyvi ir klaidinga alternatyva tarp liberaliosios ir autoritarinės dešinės. Liberalai, kaip ir ekonomistai, regis, neturi į socialinius pokyčius nukreiptos vaizduotės, jų stiprybė išsitenka tik esamojo status quo palaikyme. Jų galvos skausmas – dešiniosios partijos ir jėgos, kurios, nesugebėdamos konstruoti nieko naujo, reakcingai žvelgia į praeitį kaip į ateitį.

Tokių jėgų turime ir Lietuvoje, jų idėjas propaguoja judėjimas Pro Patria. Ar žinote, kokia yra tikroji Pro Patria ideologų problema? Tai, kad, kaltindami Europos Sąjungą sofistika, iš tikrųjų būtent JIE yra tikrieji sofistai. Jų Europos Sąjungos kritika kiaurai išsitenka simbolinės retorikos srityje. Minėdami problemas, kurios yra čia ir dabar, žiūrėdami į dabartį negatyviai, jie patys gerai žino, kad saugūs yra tik tokioje dabartyje, kokia ji yra – simbolio, diskurso, sofistikos realybėje.

Kaip sakė vienas iš psichoanalizės tėvų Jacques'as Lacanas, tiesa yra ne sofistikoje, bet anapus jos uždangos glūdinčioje tikrovėje – le réel, tame, kas baugina pačius reakcingus kritikus. Jie tik retorine prasme kasa duobę Europos Sąjungai – nežinomybė, kuri atsivertų po jos žlugimo, gąsdina juos pačius. Jie panašūs į vairuotojus, beprotišku greičiu lekiančius greitkeliu užrištomis akimis.

Tuo tarpu mes turime suvokti, kad ta tikrovė, le réel, nėra mums duota, negalime grįžti prie praeities duotybių – imperializmo, kolonializmo, protekcionizmo ar fašizmo. Tikrovė, skirtingai nei mano dešinieji Pro Patria ideologai, nėra „grįžimas“ prie tautinių valstybių, prie spygliuotomis užtvaromis aptvertų rūtų darželių, prie įgrisusios autoritarinės tvarkos. Ne, tikrovė atsiveria kaip tuštuma, kurioje reikia konstruoti kažką kokybiškai naujo.

Turime iš esmės transformuoti tai, kuo po 1990 metų virto neoliberali Europa. Jei nenorime pasiduoti Višegrado sindromui, žlugusiam ir žlugdančiam, iki pykinimo atgrasiam tautinės valstybės projektui, mums gali padėti tik bendros Europos idėja – Europos, kurioje nebebus šeimininkų ir jų tarnų, čiabuvių ir atvykėlių, daugumų ir mažumų. Europos, apie kurios santvarką nespręs (vien tik) stambieji verslininkai, finansininkai ir biurokratai.

Būtina spręsti savo krizę kuriant socialiai pažangų ir atvirą gerovės kontinentą, investuoti ne į finansų, bet į kūrybos ir socialinių paslaugų sferą, naujų darbo vietų visiems kūrimą, naikinti socialinę atskirtį, garantuoti bazines pajamas, įtraukti imigrantus ne į „šeimininkų“ visuomenes, bet į naujos Europos, atitinkančios ir jų, ir mūsų poreikius, konstravimą.

Galiausiai būtina stabdyti kontrolę ir represijas vykdančias institucijas. Šių pokyčių įgyvendinti dabartinės Europos galios institucijos negali, jos pačios yra krizės elementas ir galbūt viena iš jos priežasčių. Šiuos pokyčius galėtų įgyvendinti socialiniai judėjimai, jei jie būtų pakankamai stiprūs, bet jie taip pat, regis, išgyvena tam tikrą krizę.

Tokia transformacija nebus lengva, reikės atsisakyti beveik visko, kas buvo sukurta per pastaruosius dešimtmečius ir kas mus pasmerkė šiai krizei. Bet kitos galimybės išgelbėti Europos Sąjungą nėra.

Šiuos atvirumą ir pozityvų radikalumą įkūnijančius judėjimus įvertinti ir prie jų prisidėti turėtų visi, kuriems nepasroviui su nekūrybinga liberaliąja tvarka ir reakcingomis dešiniosiomis alternatyvomis. Turi būti kuriamos naujos bendravimo erdvės, brėžiamos socialinius sluoksnius, tautines, kultūrines ir rasines sienas kertančios draugystės ir bendrumo linijos.

Ar negalėtume paversti mūsų kontinentą tokiu, apie kokį svajoja nuo žudikiškų režimų bėgantys atvykėliai – ar apie tokią Europą nesvajojame mes patys? Ar patys jaučiamės savo kontinento šeimininkais ir ar verta išlaikyti nefunkcionalias perskyras tarp šeimininko ir ateivio?

Galbūt laimingesni kaip tik jaučiamės svetur, pabėgę? Taip, tokia transformacija nebus lengva, reikės atsisakyti beveik visko, kas buvo sukurta per pastaruosius dešimtmečius ir kas mus pasmerkė šiai krizei. Bet kitos galimybės išgelbėti Europos Sąjungą nėra. Tokiu būdu vienintele alternatyva krizei tampa to, kas „represuota“ – stiprios kairiosios alternatyvos – grįžimas. Jei nenori prisidėti prie Europos žlugimo, o ne toliau likti silpna alternatyva dešiniajam autoritarizmui, tokią viziją turėtų perimti ir mąstantys liberalai.

Dr. Kasparas Pocius yra Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, filosofas

Komentarai: 9
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min