Šiame straipsnyje, atsiliepdami į visuomenėje kilusias diskusijas apie karo tarnybos pobūdį, pakalbėsime apie šauktinių ir profesionalų kariuomenes. Juolab kad klausimas, kokia turėtų būti Lietuvos kariuomenė, pernelyg dažnai susiaurinamas iki kariuomenės komplektavimo arba aprūpinimo žmogiškaisiais ištekliais problemos.
Manytume, kad šį klausimą reikėtų svarstyti ne tik praktiniame, tačiau ir platesniame filosofiniame bei pasaulėžiūriniame kontekste.
Visuotinė karo prievolė atsirado kaip „laisvės, lygybės, brolybės“ gynėja revoliuciją išgyvenančioje Prancūzijoje, kai piliečiai buvo pakviesti ginti revoliucijos skelbiamų idealų.
1789 m. Generalinės asamblėjos narys Edmond'as Dubois-Crancé pareiškė, kad kiekvienas pilietis turi būti karys, o kiekvienas karys – pilietis. Dubois-Crancé pasiūlymas susilaukė nemenko pasipriešinimo, tačiau šis pasipriešinimas 1793 m. žlugo, nes buvo įsitikinta, kad tai vienintelis įmanomas būdas apsiginti nuo užsienio interventų.
Remiantis šia nuostata, Prancūzijoje buvo suformuota levée en masse arba piliečių armija, vėliau išvagojusi senąjį žemyną nuo Madrido iki Maskvos. Idėja, kad kiekvienas pilietis yra valstybės gynėjas, siekia Antikos laikus, tačiau prancūzai mokėsi ne iš Antikos: jiems reikėjo ryžtingos piliečių bendruomenės, kuri pasipriešintų absoliutinėms monarchijoms, užsienio intervencijai ir apgintų revoliucijos idealus.
Taigi piliečių kariuomenės susiformavimą Prancūzijoje nulėmė piliečių pasiryžimas ir grėsmė revoliucijos idealams.
XIX a. pradžioje visuotinė karinė prievolė ir šauktinių kariuomenė paplito Europos valstybėse ir tapo neatsiejama valstybių modernizacijos dalimi. Kariuomenės modernizacija buvo suvokiama kaip visuotinės karo prievolės įvedimas ir šauktinių kariuomenės sukūrimas.
XIX a. pradžioje visuotinė karinė prievolė ir šauktinių kariuomenė paplito Europos valstybėse ir tapo neatsiejama valstybių modernizacijos dalimi.
1807 m. pralaimėjimą prieš Prancūziją patyrusioje Prūsijoje įvesta visuotinė karo prievolė ir pradėta formuoti reguliari kariuomenė. Pašauktieji tarnybai piliečiai turėjo tarnauti kariuomenėje trejus metus, o vėliau tapdavo Landvero ir Landšturmo būrių rezervistais.
Prievarta formuojant iš karo prievolininkų sudarytą Prūsijos kariuomenę, susidurta su karo tarnybos vengimo reiškiniu, išsisukinėjimu, mėginimais išsipirkti arba suklastoti sveikatos patikrinimo dokumentus. Tuo ypač pasižymėjo visuomenės vidurinioji klasė, įvairiais būdais siekdama išvengti karo prievolės. Beje, viduriniosios klasės įtraukimas į valstybės gynybą ilgą laiką išliko didelė problema daugelyje pasaulio valstybių.
Rusija visuotinės karo prievolės kūrimo keliu pasuko po pralaimėjimo Anglijai ir Prancūzijai 1856 m. vykusiame Krymo kare. Rusijos kariuomenė, sudaryta iš prievarta karinei tarnybai imamų valstiečių rekrūtų, pasirodė negebanti efektyviai pasipriešinti Anglijos ir Prancūzijos kariuomenėms. Po karo prasidėjusios reformos įvedė visuotinę privalomąją karo tarnybą visiems dvidešimties metų sulaukusiems vyrams.
Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija karines pajėgas formavo piliečių savanoriškumo principu, o visuotinės piliečių mobilizacijos ėmėsi tik vykstant pasauliniams karams.
George'as Washingtonas laikėsi nuomonės, jog valstybę turi ginti jos piliečiai, todėl JAV nepriklausomybės kare kovojo savanoriškumo principu suburta JAV kariuomenė. Ilgainiui ji tapo neefektyvi, o 1862 m. Abrahamas Lincolnas paskelbė visuotinės karo prievolės deklaraciją. Dar po 40 metų pasibaigus JAV ir Ispanijos karui dėl Kubos, buvo sukurta reguliari Amerikos kariuomenė, o jos rezervu tapo Nacionalinė gvardija.
Didžioji Britanija savo kariuomenę formavo remdamasi piliečių savanoriškumo principu. Geopolitinė Didžiosios Britanijos padėtis leido jai išvengti šauktinių kariuomenės, o jos saugumą garantavo karinis laivynas. 1689 m. paskelbtas Teisių bilis draudė nuolatinės kariuomenės formavimą, ją buvo galima organizuoti tik parlamentui leidus.
Didžiosios Britanijos požiūris į kariuomenės organizavimą pasikeitė po Būrų karo 1899-1902 m., kai savanoriškai formuojama kariuomenė pasirodė nepakankamai kvalifikuota kariauti ekspedicinius karus.
Didžiosios Britanijos požiūris į kariuomenės organizavimą pasikeitė po Būrų karo 1899-1902 m., kai savanoriškai formuojama kariuomenė pasirodė nepakankamai kvalifikuota kariauti ekspedicinius karus.
Po šio karo Didžioji Britanija ėmė galvoti apie profesionalios kariuomenės sukūrimą.
Verta paminėti, kad ir JAV susirūpinti profesionalios kariuomenės formavimu privertė ekspedicinio pobūdžio karas dėl Kubos.
XIX a. pradėjus formuoti visuotine karo prievole grindžiamas kariuomenes, atsirado ir totalinio karo samprata. Ji reiškė, kad kariniams tikslams pasiekti yra mobilizuojami visi valstybės materialiniai, dvasiniai ir žmogiškieji ištekliai.
Karas buvo įsivaizduojamas kaip kova, neturinti jokių ribų ir aprėpianti visas gyvenimo sferas. Visi tinkami karo tarnybai vyrai turėjo atlikti karo prievolę ir įgauti elementarių karybos žinių bei įgūdžių, baigę tarnybą tapdavo kariuomenės rezervu, mobilizuojamu prasidėjus kariniams veiksmams. Ryškiausiai totalinio karo ir visuotinės mobilizacijos pavyzdžiais tapo abu pasauliniai karai.
XIX a. visuotinė karo prievolė greta savo tiesioginės karinės funkcijos vaidino reikšmingą socialinį vaidmenį. Ji prisidėjo prie didesnės tautinės integracijos proceso, formavo bendrumo ir kolektyviškumo jausmą karo prievolininkų galvose.
Kariuomenė yra totalinė institucija, kurioje individai papuola į unikalios socializacijos mechanizmą ir tampa griežtai subordinuotos struktūros dalimi, todėl ima keistis jų santykis su valstybe, formuojasi suvokimas, jog jie tampa pavaldūs valstybei.
Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas manė, jog Prūsija susiformavo kariuomenės barakuose. XIX a. kariuomenėje buvo ugdomi patriotiški ir valstybiškai mąstantys piliečiai. Piliečių įsitraukimas į karo tarnybą panaikino ribą ir prieštaravimą tarp civilinio ir karinio pasaulio, nes civiliai ne tik susipažino su karo reiškiniu, bet ir tapo jo dalimi.
Vakarų valstybėse beveik 200 metų veikė visuotinės karo prievolės sistema, o šauktinių kariuomenė buvo neišvengiamas šios sistemos dalis. Tačiau pastaraisiais metais šauktinių kariuomenę pakeitė profesionalai.
Vakarų valstybėse beveik 200 metų veikė visuotinės karo prievolės sistema, o šauktinių kariuomenė buvo neišvengiamas šios sistemos dalis. Tačiau pastaraisiais metais šauktinių kariuomenę pakeitė profesionalai.
Kokios priežastys lėmė radikalius kariuomenės sudėties pokyčius?
Tai buvo ilgalaikis procesas, prasidėjęs XX a. viduryje. Svarbiausiomis jo priežastimis tapo visuomenės socialinė ir ekonominė modernizacija, spartus techninis progresas ir saugumo situacija Europoje, pakeitusi tradicines visuomenės vertybes ir požiūrį į karo tarnybą.
XX a. didėjantis ekonominis produktyvumas imtas sieti su didesniu darbo pasidalinimu, specializacija ir profesionalumu. Augantis pragyvenimo lygis, plintantis vartotojiškas mąstymas skverbėsi į visas visuomenės veiklos sritis. Kiek vėliau įsisukant globalizacijos procesams, sumažėjo kolektyvinio identiteto svarba visuomenės gyvenime.
Didėjantis individualizmas, visuomenės poliarizacija, po Vietnamo karo plintantys pacifistiniai judėjimai pakirto karo tarnybos, kaip pilietinės pareigos, sampratą. Pradėta manyti, kad karu, kaip ir kitomis visuomenės veiklos sferomis, turi užsiimti profesionalai.
Greta šių priežasčių veikė didėjanti techninė pažanga, sąlygojęs modernių gynybos technologijų ir ginkluotės gamybą, kurią valdyti galėjo tik ją išmanantys aukšto lygio profesionalai.
Minėtos sąlygos lėmė XX a. 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusį nuoseklų karo prievolininkų arba šauktinių karių skaičiaus kariuomenėse mažėjimą. 1970 m. vidutinis NATO kariuomenėse tarnaujančių šauktinių karių skaičius sudarė apie 70 proc. bendro kariuomenėje tarnaujančių karių kontingento. 1989 m. šis skaičius sumažėjo iki 50 proc.
Pasibaigus Šaltajam karui ir pakitus saugumo aplinkai pasaulyje, NATO valstybės atsisakė šauktinių kariuomenės ir suformavo profesionalių karių pajėgas. Svarbu paminėti, kad pirmosios valstybės, atsisakiusios karo prievolės, buvo Belgija ir Nyderlandai. Šauktinių kariuomenė išnyko ir jos tėvynėje Prancūzijoje.
Išnykus totalinio karo pavojui, Vakarų valstybių kariuomenėms reikėjo pasiruošti vykdyti humanitarines, taikos įvedimo ir palaikymo operacijas, būti pasirengus greitai reaguoti į sunkiai prognozuojamas terorizmo grėsmes.
Profesionalios kariuomenės buvo geriausiai pasirengusios susidoroti su tuomet kilusiais iššūkiais. Šio pobūdžio operacijoms geriausiai tiko mažos, mobilios, profesionalios, gerai ginkluotos ir profesionaliai parengtos kariuomenės, gebančios greitai prisitaikyti ir veikti tarptautinių pajėgų sudėtyje.
Kitas svarbus aspektas, atskleidęs profesionalios kariuomenės pranašumą prieš karo prievolininkus, yra pasikeitęs karo veiksmų laukas.
Kitas svarbus aspektas, atskleidęs profesionalios kariuomenės pranašumą prieš karo prievolininkus, yra pasikeitęs karo veiksmų laukas. Šiandien karinėse operacijose dalyvaujantis karys turi ne tik puikiai išmanyti taktiką ir ginklus, tačiau reikalui esant sugebėti būti derybininku, psichologu, ekonomistu ir suprasti skirtingose kultūrose vykstančius procesus.
Šiuo požiūriu karo prievolininkas nėra pajėgus pakeisti nuolat kariniams veiksmams besiruošiančio profesionalo. Profesionali kariuomenė yra itin brangus, tačiau būtinas valstybės gynybos elementas, be kurio neįsivaizduojamas dalyvavimas kolektyvinėje gynyboje.
Karo veiksmai Ukrainoje mus vėl privertė susimąstyti apie totalinę valstybės gynybą ir visuotinę mobilizaciją. Ieškodami efektyvaus valstybės gynybos recepto, turėtume remtis ne tik istorine praeitimi, tačiau ir atsižvelgti į visuomenėje vykstančius socialinius procesus. Priešininko atgrasymui būtinas visų piliečių dalyvavimas krašto gynyboje, todėl reikia ieškoti naujoviškų, valstybės interesus ir piliečių gyvenimo būdą atitinkančių karo prievolės modelių.
