Dauguma labiausiai išsivysčiusių ir stabiliausių pasaulio šalių jau seniai reguliuoja (o ne siūlo atsižvelgti į rekomendacijas) maksimalaus kredito dydį, kurį gali gauti šalies gyventojas pirkdamas būstą. Vokietijoje, Danijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Japonijoje šis dydis siekia 80 procentų. Beje, Japonija šį dydį pradėjo reguliuoti po paskutinio nekilnojamojo turto (NT) rinkos burbulo sprogimo, po kurio sekė dvidešimt metų besitęsianti stagnacija.
Net jei Lietuvos bankas šias gaires padarytų privalomomis, o ne tik rekomendacinėmis, tai ne visiškai užkirstų kelią neatsakingam skolinimuisi.
Tačiau yra šalių, kurios daug liberaliau žiūri į maksimalios paskolos ribojimą. Pavyzdžiui, JAV, Ispanijoje, Airijoje ir Prancūzijoje maksimali paskola gali siekti 100 proc., o Jungtinėje Karalystėje net 110 proc. turto vertės. Tačiau būtent šios šalys praėjusį dešimtį išgyveno didžiausius nekilnojamojo turto burbulus – nuo praėjusio dešimtmečio pradžios iki globalios finansų krizės Ispanijoje būsto kainos išaugo apie 140 proc., Jungtinėje Karalystėje – 120 proc., Airijoje – 100 proc., JAV – 60 proc. Palyginimui, Šveicarijoje per tą patį laikotarpį kainos išaugo tik apie 20 proc., o Vokietijoje ir Japonijoje net šiek tiek sumažėjo.
Dauguma rinkos dalyvių pripažįsta, kad tai buvo vienas svarbiausių rodiklių, lėmęs NT burbulo dydį ir po to sekusios krizės gylį. Lietuvoje šis dydis neretai siekė 110 proc., t.y. paskolos dydis galėjo būti didesnis nei užstatomo turto vertė. Šiandien, dar tik prasidedant naujam ekonomikos ciklui, jau matome pasiūlymus skolintis 95 proc. užstatomo turto vertės – vėl sparčiai artėjame prie žalingos ir destruktyvios 2007-ųjų euforijos.
Kodėl tai nėra normali situacija ir reikia Lietuvos banko intervencijos? Dauguma žmonių nesiskolina pinigų tam, kad įsigytų akcijų, o jei skolinasi – tai paskolos suma neviršija pusės investicijos vertės. Jei įsigyto turto vertė pradeda mažėti, investuotojas gali dalį akcijų parduoti ir taip sumažinti savo įsipareigojimų ir turto santykį. Nekilnojamojo turto savininkas dažniausiai neturi tokio pasirinkimo – jis negali nuspręsti parduoti, pavyzdžiui, vonios kambario. Dar didesnė problema kyla, jei pasiskolinęs žmogus praranda savo pastovias pajamas (kaip matėme pastarosios recesijos metu, tai gali trukti ne vienerius metus), o nekilnojamojo turto vertė yra sumažėjusi žemiau jo paskolos dydžio. Tokiu atveju jis nebeturi galimybės parduoti užstatyto turto.
Net jei Lietuvos bankas šias gaires padarytų privalomomis, o ne tik rekomendacinėmis, tai ne visiškai užkirstų kelią neatsakingam skolinimuisi. Dalis santaupų neturinčių šalies gyventojų gali nuspręsti likusią įsigyjamo nekilnojamojo turto dalį finansuoti ne iš nuosavo kapitalo, o, pavyzdžiui, paimdami vartojimo paskolą. Net jei bankai atsisakytų siekiančiam būsto paskolos suteikti ir didelę vartojimo paskolą, tokie gyventojai galėtų imtis dar rizikingesnės „strategijos“, pavyzdžiui, brangiai ir trumpam laikotarpiui skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių. Bet kuriuo atveju, atsakingo skolinimo gairės yra gera iniciatyva ir ilguoju laikotarpiu turės teigiamą poveikį finansų sistemos ir ekonomikos tvarumui.
