Pajamų sumažėjimas dėl sumažėjusio darbo užmokesčio ar netekus darbo – ko gero, pati skaudžiausia finansinė sunkmečio pasekmė gyventojams. Kalbant apie visą šalį, reikėtų kalbėti apie įsisukusį užburtą ratą – sumažėjus pajamoms, žmonės gali mažiau pirkti, dėl ko pardavėjų pajamos dar labiau mažėja, o jie juk irgi kažką perka, tik begali įpirkti mažiau, kai uždirbama mažiau pajamų, surenkama mažiau mokesčių, mažėja socialinės išmokos, mažiau begali pirkti ir tie, kurie gyvena iš tokių išmokų ir taip toliau.
Kas pajuto atlyginimo didėjimą?
Todėl vidutinio darbo užmokesčio didėjimas, kurio pradžia buvo užfiksuota praėjusių metų antrą pusmetį, neretai buvo minimas kaip vienas iš ilgai lauktų ekonomikos atsigavimo požymių. Tiesa, verta paminėti ir tris prieštaringas sąlygas. Pirma, lauktą pagerėjimą pajuto tik tie, kieno darbo užmokestis didėjo daugiau negu infliacija. O tuo pasidžiaugti galėjo tik maždaug 6 proc. dirbančiųjų (tiek dirba tose šakose, kuri darbo užmokestis didėjo daugiau).
Antra, kai kas darbo užmokesčio padidėjimo nepajuto dar ir todėl, kad sutartas darbo užmokestis nesikeitė, tik, pavyzdžiui, pernai jau nebereikėjo arba reikėjo eiti mažiau nemokamų atostogų. Trečia, kaip paaiškėjo Statistikos departamentui paskelbus pirmo šių metų ketvirčio darbo užmokesčio duomenis, pernykštį didėjimą nulėmė ir sezoniškumas.
Pirmą šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis, palyginus su tuo, kuris buvo užfiksuotas praėjusių metų paskutinį ketvirtį, sumažėjo 2,2 procento. O vartojimo prekių ir paslaugų krepšelis per tą patį laiką dar pabrango 1,3 procento. Taigi, galima sakyti, kad realų pagerėjimą, pajamų padidėjimą jaučia tik tie, kurie po pertraukos vėl rado darbą, o užmokestis yra didesnis negu iki tol gautos įvairios pašalpos ir lengvatos.
Situacija darbo rinkoje taisosi
Registruotų bedarbių šalyje per penkis mėnesius, Darbo biržos duomenimis, nuolat mažėja. Tiesa, ne visi susiranda darbus Lietuvoje. Nemažai tokių, kurie darbo vyksta ieškoti į užsienį. Atrodytų, pasiliekantiems nuo to tik geriau – didėja galimybės rasti darbą (nes ieškančiųjų mažiau), taip pat didėja tikimybė gauti didesnį darbo užmokestį (nes darbdavys, matydamas, kad „eilė už vartų nelaukia“, bus priverstas gerinti darbo sąlygas, didinti darbo užmokestį, siekdamas išlaikyti darbuotojus, kuriuos pradės vilioti ir kiti darbo rankų pritrūkę darbdaviai). Tačiau džiaugtis tuo pernelyg trumparegiška. Kai kas algos padidėjimo nepajuto ir todėl, kad sutartas darbo užmokestis nesikeitė, tik, pavyzdžiui, pernai jau nebereikėjo arba reikėjo eiti mažiau nemokamų atostogų.
Atotrūkis tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų
Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad ilgalaikis emigracijos poveikis – mažėjančios pajamos šalyse, iš kurių gyventojai išvyksta. Išvyksta ne tik tie, kurie mažai kvalifikuoti ar neišsilavinę, bet ir tie, kurie turėtų bei galėtų gerovę kelti čia – didinti produktyvumą, efektyvumą, darbo našumą. Pajamų atotrūkis tarp kvalifikuotų darbuotojų ir nekvalifikuotų – taip pat tik didėja. Darbdaviai labiausiai konkuruoja dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų.
Tuo tarpu šalyse, į kurias vykstama dirbti, pasirodo, nepagrįstai baiminamasi, kad vietinių dirbančiųjų pajamos sumažės dėl atvykstančių imigrantų. Vokiečių atlikti tyrimai atskleidė, jog, kuomet atvykusiųjų dalis pasiekia 10 proc., vidutinis darbo užmokestis šakoje sumažėja 0,6-4 proc. (aukštos kvalifikacijos darbuotojų mažiau, žemos kvalifikacijos – daugiau). Tačiau šis efektas nėra ilgalaikis.
Atvykėliai ne tik didina konkurenciją darbo rinkoje, bet ir gyvena, perka prekes, leidžia uždirbtus pinigus, taip sukurdami dar daugiau naujų darbo vietų. Ilgainiui šalyje atsiranda daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų, daugiau pagaminama, daugiau vartojama, sukuriama daugiau naujų darbo vietų, pajamos, tenkančios vienam gyventojui, didėja. Imigracija didina pajamas tų, kurie gyvena toje šalyje, o emigracija – dar labiau mažina pajamas tų, kurie pasilieka.
