ES kol kas tikrai nėra pateisinusi ukrainiečių tautos, jau du mėnesius šąlančios Kijevo centre, lūkesčių. Juk Kijeve, anot protesto dalyvių, sprendžiasi civilizacinis šalies pasirinkimas (Rytai ar Vakarai), nors iš tiesų dar net neturime realaus atsakymo, ar Ukraina yra reikalinga Europos Sąjungai. Maidane susirinkę žmonės prisiklausė daug ES veikėjų kalbų, kad „Europa yra su ukrainiečių tauta“, tačiau Briuselio siūlomas Asociacijos susitarimas nėra narystė Bendrijoje, tai tik pakaitalas, kai valstybė įleidžiama į ES vidaus rinką be dalyvavimo perskirstomosiose politikose ar narystės bendrose institucijose.
Maidane susirinkę žmonės prisiklausė daug ES veikėjų kalbų, kad „Europa yra su ukrainiečių tauta“, tačiau Briuselio siūlomas Asociacijos susitarimas nėra narystė Bendrijoje, tai tik pakaitalas.
Šiandien madinga kalbėti apie tai, kad ES nežais pagal „realpolitik“ taisykles, nes tai preištarauja europietiškoms vertybėms. Tačiau niekas nenori atvirai atsakyti į daug sudėtingesnį klausimą – ką reiškia ES deklaruojamas atvirumas ukrainiečių tautai?
Regis, tik kelis šimtus techninio teksto apie prekybos tarifų mažinimą, standartų perėmimą ir fitosanitarines normas. Ar visgi ką nors daugiau?
Sankcijos. Jos gali padėti ES išsaugoti savo veidą. Kokį poveikį jos gali turėti? ES turi patirties taikant sankcijas Rytų Europoje.
Tiesa, žmogaus teisių gynėjai ES politiką A.Lukašenkos atžvilgiu vadina ne sankcijomis, o tik tikslinėmis ribojančiomis priemonėmis. Kaip tas priemones bepavadinsime, esminis klausimas yra toks – ar jos susilpnino autoritarines tendencijas Baltarusijoje?
Sankcijas nagrinėjantys akademikai teigia, jog tuo atveju kai valstybė, kurios atžvilgiu yra planuojamos sankcijos, yra tarp dviejų integracijos erdvių – priemonės neveiks, o jų taikymas tik stums šalį į kokuruojančią politinę erdvę.
Būtent todėl sankcijos A.Lukašenkos atžvilgiu nesuveikė, o tik padidino jo priklausomybę nuo Kremliaus. Ar tas pats lauktų ir V.Janukovyčiaus?
Be abejo, Rusija norėtų, kad V.Janukovyčius patektų į Vakarų izoliaciją. Silpną prezidentą būtų lengviau kontroliuoti. Kita vertus, kitaip nei Baltarusijos atveju, kai visas režimo verslas yra sutelktas Rusijoje ir jokių savarankiškų oligarchų valstybėje nėra, Ukrainos stambus verslas savo aktyvus laiko ES bankuose, o ne Rusijoje.
Tai reiškia, jog jie yra pažeidžiamesni ES ir JAV tikslinėms sankcijoms. Turime akcentuoti ir tai, jog Ukrainos oligarchai nenori būti stambaus Rusijos verslo „broliais jaunėliais“, kurie dalintųsi su „vyresniuoju broliu“. Tad taip lengvai jų į Rusijos pusę nenustumsi. Kitaip tariant, egzistuoja natūralūs saugikliai, ribojantys Ukrainos gravitaciją į Rusiją.
Tad ES ir JAV ribojančių priemonių tikslas turėtų būti suskaldyti dabartinį Ukrainos politinį elitą iš vidaus, o dar tiksliau – priversti oligarchus, kurie bent jau iki šiol buvo savarankiški politiniai veikėjai, spausti V.Janukovyčių nutraukti „valstybės užgrobimą“ ir priversti paleisti Aukščiausiąją Radą bei surengti pirmalaikius prezidento rinkimus. Juk žinant Ukrainos politinę sanklodą, daugelis laukė, kad savarankiški oligarchai, kurie iki šiol visada buvo bent jau kvazi-demokratijos Ukrainoje garantai, neleis V.Janukovyčiaus „šeimai“ sukurti Rusijos modelio šalyje.
Ukrainos oligarchai nenori būti stambaus Rusijos verslo „broliais jaunėliais“, kurie dalintųsi su „vyresniuoju broliu“. Tad taip lengvai jų į Rusijos pusę nenustumsi.
Tačiau, kaip teigia Lenkijos tarptautinių santykių instituto analitikai, šių metų pradžioje V.Janukovyčius suvaldė oligarchus ir privertė juos likti jam lojaliais.
Kaip jam tai pavyko padaryti? Prieš priimdamas šalies biudžetą, prezidentas nuolat siuntė žinią, jog stambiam verslui bus pakelti mokesčiai, nes reikia šaltinių, iš kurių būtų finansuojamas milžiniškas biudžeto deficitas.
Tačiau to nepadarė, nes rado kad ir trumpalaikį ir suverenumui grąsinantį, bet ekonomiškai naudingą šaltinį – Rusijos kreditavimo liniją ir žemesnes dujų kainas. Taip oligarchų gerovė nebuvo paliesta. Dar daugiau, 2014 m. biudžete numatoma didinti išlaidas viešiesiems pirkimams. Tai dar labiau pririš kai kurias klijentelistines grupes prie V.Janukovyčiaus „šeimos“.
Tad, kitaip nei Baltarusijos atveju, šioje situacijoje sankcijų perspektyva yra vertas dėmesio klausimas. Galima būtų svarstyti kad ir tokį variantą – tikslinių ribojančių priemonių patiems artimiausiems V.Janukovyčiaus aplinkos žmonėms įvedimą. Kalba eitų ne tik apie „juodosius sąrašus“, kuriems neleidžiama įvažiuoti į Vakarus, bet kas yra dar svarbiau – finansinių aktyvų įšaldymą.
Labai svarbu, kad tai būtų koordinuotas JAV ir ES veikimas, o „Magnitskio sąrašo“ istorija liudija, kad tokia koordinacija gali būti sunkiai pasiekiama. Labai svarbu, kad sąrašas nebūtų uždaras: galėtų trumpėti, bet galėtų ir pasipildyti naujais veikėjais. Taip būtų sukurta paskata įvairiems galios centrams rodyti savo savarankiškumą V.Janukovyčiaus „šeimos“ atžvilgiu ir kurti alternatyvą V.Janukovyčiaus dominavimui.
Bet kokiu atveju – tai itin sudėtingas galvosūkis. Sankcijos neturi padidinti Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos. Imantis ribojančių priemonių politikos, ES turi labai gerai žinoti „kas yra kas“ Ukrainoje: kas gali priimti sprendimą vienoje ar kitoje situacijoje, kas yra labiau priklausomas nuo V.Janukovyčiaus „šeimos“, o kas gali imtis savarankiškų sprendimų. Tam reikalinga rimta Ukrainos politinio ir ekonominio elito analizė.
Tiesą sakant, ji jau senokai turėjo būti padaryta. Bet visų pirma ES turi atsisakyti jau vis labiau kaip neįgalumo pateisinimas skambančios „ES nesiruošia mokėti už Ukrainą daugiau nei Rusija, nes tai prieštarauja europinėms vertybėms“ tezės, o imti planuoti realią politiką Kijevo atžvilgiu.
