Kartais susidaro įspūdis, kad demokratinius TS-LKD pirmininko rinkimus sugalvojo Rusija, o visi kiti galimi pretendentai į partijos vadovus (skyriuose iškelti V.Landsbergis, I.Degutienė, V.Stundys), turbūt patys to nežinodami, dalyvauja itin dideliame Rusijos geopolitiniame žaidime.
Nejaugi TS-LKD yra visiškai priklausoma nuo lyderio, jeigu jo pasikeitimas automatiškai reikštų didėjančią Rusijos įtaką?
Tiesa, net ir su tuo „Rusijos“ ne viskas taip paprasta. Paklauskime savęs, kodėl Kremliui naudinga būtent tokia TS-LKD, kokia ji yra šiandien?
Užsidariusi didžiuosiuose miestuose, niekaip nesusikalbanti su mažesnių Lietuvos miestelių ir kaimo žmonėmis. Dar daugiau, kartais dėl šio nesusikalbėjimo linkusi kaltinti ne save, o tą pačią provinciją, kuri daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių būtent ir sudaro konservatyvių bei krikščioniškai demokratijai atstovaujančių politinių partijų atramą.
Kartais susidaro įspūdis, kad demokratinius TS-LKD pirmininko rinkimus sugalvojo Rusija, o visi kiti galimi pretendentai į partijos vadovus, patys to nežinodami, dalyvauja itin dideliame Rusijos geopolitiniame žaidime.
Rusijai kaip tik yra naudinga tokia TS-LKD, kuri niekaip neranda recepto, kaip patekti į vargingesnių, socialinio solidarumo reikalaujančių ir kiek toliau nuo Vilniaus ir Kauno gyvenančių Lietuvos piliečių protus ir širdis. O juk būtent dėl to TS-LKD yra priversta likti opozicijoje ir taip užleisti vietą socialdemokratams bei kitoms rytietiškų geopolitikos pėdsakų turinčioms politinėms jėgoms.
Tad ar iš tikrųjų Rusijos netenkina dabartinė Lietuvos politinės sistemos konfigūracija ir TS-LKD vaidmuo joje, kai kairieji nuolat užima pirmaujančias pozicijas?
Neabejotina, A.Kubilius – ES kalibro politikas, ne tik radęs receptą, kaip įveikti ekonominę suirutę, bet ir subrandinęs savo ES raidos viziją ir todėl jis šiandien yra vienintelis Lietuvos politinių partijų vadovas, galintis drąsiai galvoti apie Europos Komisijos pirmininko postą.
Tačiau dažnai pranašu Tėvynėje nebūsi. Lieka priminti ką tik praūžusių Italijos parlamento rinkimų rezultatus: ES institucijose ant rankų nešiotas technokratas M.Monti savo šalyje liko nesuprastas, o jo vedama politinė jėga patyrė skaudų pralaimėjimą.
TS–LKD reikia telkiančios lyderystės, tokios, kuri neleistų atsirasti „dviejų Lietuvų“ takoskyrai, rastų tinkamų idėjų ir tinkamą žodį, kuris peržengtų didžiųjų miestų ar aukštųjų socialinių sluoksnių ribas, užmegztų ryšius su vietos bendruomenėmis. Juk stiprios vietos bendruomenės – demokratinės valstybės pamatas ir turinys.
Nors dažnai tenka pasvarstyti, kodėl iškilūs Lietuvos disidentai (A.Terleckas, N.Sadūnaitė, A.Svarinskas), kurie sovietinei sistemai iššūkį metė dar gerokai iki M.Gorbačiovo perestroikos, liko nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo paraštėse, džiugu, kad TS-LKD lyderiai kelia sau tikslą tęsti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio tradicijas.
Tačiau Sąjūdis – nacionalinis judėjimas, iškėlęs aukštą vertybinę kartelę, tad nuolat ir kiekviename žingsnyje reikia įrodinėti, kad TS-LKD yra verta Sąjūdžio tradicijos tęsėjų vardo.
Kitaip tariant, buvimas Sąjūdžio dalyviais savaime nepadaro jo paveldo perėmėjais, jei nebesutampa skelbiamos vertybės ir idėjos.
Tautinės sąmonės puoselėjimas, tikros vakarietiškos demokratijos kūryba ir besąlygiškas suverenumo reikalavimas buvo kertiniai akmenys, ant kurių pastatytas nepriklausomybę iškovojęs judėjimas.
Šiuos idealus šiandieninėje Tėvynės sąjungos retorikoje atrasti vis sunkiau ir sunkiau. Valstybės likimas, kaip pagrindinis TS-LKD rūpestis, nuo lietuvių tautos likimo tarsi atsiejamas.
Šį pokytį vaizdžiai liudija ir asmenybių likimai: daugeliui Sąjūdį simbolizuojantis ir jo vertybinę liniją Tėvynės sąjungoje bandantis palaikyti V.Landsbergis yra dažnai tiesiog nurašomas.
Dar gerokai anksčiau nuo Tėvynės sąjungos nusigręžė idėjinis Sąjūdžio branduolys – Iniciatyvinės grupės nariai. Šiandien jie telkiasi nepartiniuose judėjimuose, kurie netikėtai susilaukia kategoriško jaunesnės kartos konservatorių pasmerkimo būtent už Sąjūdžiui būdingiausių pažiūrų puoselėjimą.
Skirtingos ideologijos netrukdo Iniciatyvinės grupės veteranams rasti bendro vardiklio – besąlygiškos pagarbos ir susirūpinimo lietuvių tautos ir krikščionybės likimu. Būtent šio susirūpinimo kartais tenka pasigesti esamoje partijos darbotvarkėje ir priimamuose dokumentuose, o kartu ir abejoti, kiek pagrįstos sąsajos tarp šiandieniniu keliu einančios Tėvynės sąjungos ir šlovingos Sąjūdžio praeities.
Šioje vietoje itin svarbu pabrėžti, jog vertybinių pagrindų – tautiškumo ir krikščioniškos tradicijos – silpnėjimai daro mus visus pažeidžiamus išorės įtakoms ir bejėgius prieš kitų kultūrų įtakas.
Be to, pastaraisiais mėnesiais stebina kai kurių TS-LKD narių išskirtinis dėmesys užsienio kalbų pozicijoms Lietuvoje. Tai kiek keistokai atrodo, nes Tėvynės sąjungai labiau susirūpinti reikėtų valstybinės lietuvių kalbos reikalais, kuriuos Vyriausybėje esanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija nusprendė gerokai sujaukti.
TS-LKD privalo rasti būdą, kaip sustabdyti visuomenės segregacijos tendencijas. Vien ko verta dviejų paralelinių švietimo sistemų, įtvirtinančių mokinių nelygiateisiškumą ir lietuviškose mokyklose besimokančių vaikų diskriminaciją, įtvirtinimas.
Ar galvojame apie tai? Jeigu ne, laikas pradėti, nes po 4 metų gali tekti atkūrinėti Lietuvos valstybę Vilniaus krašte.
TS-LKD pirmininko rinkimai – ne vieta ir ne laikas „lietuviškojo“ makartizmo politikos apraiškoms. Tai galimybė permąstyti šios politinės jėgos ateitį ir išsirinkti tolesnę jos raidos viziją. To vieni kitiems ir palinkėkime.
