Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mantas Adomėnas: Apie burtus ir demokratiją

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mantas Adomėnas Prieš rinkimus apsukęs ratą sugrįžta senas geras juokelis apie tai, kad jei nežinai už ką balsuoti, mesk monetą: jeigu iškris skaičius arba herbas – už A, jeigu nukris ant briaunos – už B, jeigu pakibs ore – už N, ir t.t. Bent dalis šio pokšto paveikumo glūdi tame, kad jis neigia mūsų giliai įsišaknijusį įsitikinimą, jog demokratiniuose rinkimuose pasirinkimas turi būti racionalus ir sąmoningas. Vietoj racionalaus pasirinkimo šis pokštas pasiūlo mesti burtus – kurių rezultatas paradoksaliai patvirtina racionalaus sprendimo išvadas.

Atrodytų, visas demokratinių rinkimų tikslas – sukurti erdvę sąmoningam, laisvam ir racionaliam piliečių valios pareiškimui, panaikinant atsitiktinumą, spaudimą, papirkinėjimą ir kitokius pašalinius veiksmus.

Todėl demokratijoje tarsi neturėtų būti vietos ir burtams. Tačiau dabartinės demokratijos provaizdis – Atėnų demokratija, gyvavusi per 180 metų (508-323 m. pr. Kristų), kai kurių vadinama pirmąja ir paskutine tikra demokratija, manė kitaip. Svarbiausios institucijos ir postai Atėnų santvarkoje buvo užpildomi būtent burtų keliu.

Dabartinės demokratijos provaizdis – Atėnų demokratija, gyvavusi per 180 metų (508-323 m. pr. Kristų), kai kurių vadinama pirmąja ir paskutine tikra demokratija, manė kitaip. Svarbiausios institucijos ir postai Atėnų santvarkoje buvo užpildomi būtent burtų keliu.

Pagrindinė įstatymų ir sprendimų priėmimo institucija buvo tautos Susirinkimas arba ekklēsia (žodis, Europos kalbose vėliau tapęs ecclesia, chiesa, eglise ­– „bažnyčia“). Jį sudarė visi suaugę (per 18 metų) Atėnų piliečiai vyrai, kurių abu tėvai – taip pat atėniečiai.

Tokių visuose Atėnuose su Atika buvo apie 30-40 tūkstančių, bet dalyvaudavo gerokai mažiau. Žinome, kad svarbiausiems klausimams priimti buvo reikalaujama 6 tūkstančių dalyvaujančių kvorumo. Tautos susirinkimas rinkdavosi maždaug kas aštuonias dienas ir priimdavo įstatymus bei svarbiausius sprendimus – tai buvo aukščiausias, demokratinės valstybės suverenitetą išreiškiantis Atėnų valdymo organas. Balsuojama buvo pakeliant rankas, o balsus skaičiuodavo devyni tam paskirti pareigūnai.

Atrodytų, kai balsuoja tūkstančiai, juos suskaičiuoti keliems žmonėms turėtų būti sunku. Tačiau dabartinės Šveicaijos patirtis, kur tūkstančiai piliečių irgi balsuoja aikštėse pakeldami rankas, rodo, kad įgudę skaičiuotojai gali greitai iš akies įvertinti balsų persvarą – netgi tuomet, kai balsų kiekiai „už“ir „prieš“ skiriasi nežymiai.

Balsavimas Atėnuose būdavo nutraukiamas, jeigu ilgai besiginčijant dėl kokio klausimo, ateidavo naktis – tamsoje nesimatydavo rankų.

Darbotvarkę susirinkimui ruošė ir sprendimus balsavimui teikė Taryba (boulē), susidedanti iš 500 Atėnų piliečių, kuriems per 30 metų.

Pilietis Tarybos nariu tapdavo metams ir galėdavo būti juo išrinktas dukart, bet ne iš eilės. Bent pusė Atėnų piliečių bent kartą gyvenime pabūdavo Tarybos nariais. Tarybos nariai buvo renkami iš 139 Atėnus sudariusių „demų“, arba rajonų. Nuo jų dydžio priklausydavo narių skaičius.

Tarybos nariai būdavo renkami – ir čia įdomiausia – burtų keliu. Tik toks būdas buvo laikomas išties demokratiniu, nes, kaip vėliau pastebėjo Aristotelis, rinkimai ir balsavimas už kandidatą yra meritokratinis, tikrus ar menamus nuopelnus apdovanojantis, o ne egalitarinis išrinkimo būdas: užtenka palyginti Seimo rinkimus ir loteriją.

Tarybos darbas praktiškai vykdavo taip: metai buvo suskirstyti į dešimt dalių po 36 dienas. Už kiekvieną tokį periodą būdavo atsakingas dešimtadalis (50) Tarybos narių, vadinamieji „pritanai“, tą laikotarpį valstybės sąskaita gyvenę Pritanėjuje – savotiškame Seimo bendrabutyje.

Kiekvienas pilietis turėjo realistinį šansą vieną dieną pabūti Atėnų „prezidentu“. Kartą – svarbiu Atėnams momentu – juo buvo ir Sokratas.

Vienas iš pritanų – vėlgi burtų keliu – būdavo vienai dienai skiriamas pritanų pirmininku su teise vetuoti jų sprendimus. Taigi kiekvienas pilietis turėjo realistinį šansą vieną dieną pabūti Atėnų „prezidentu“. Kartą – svarbiu Atėnams momentu – juo buvo ir Sokratas.

Susirinkimo nutartis įgyvendindavo Atėnų valstybės pareigūnai. Iš jų tik karo vadai ir galbūt finansininkai būdavo renkami pagal gebėjimus. Visi kiti, apie700 (juos galėtume prilyginti mūsų valstybės tarnybai – mokesčių rinkėjai, auditoriai, šventyklų statytojai, grūdų pirkliai) būdavo metams skiriami burtų keliu iš pasisiūliusių kandidatų.

Kaip tokia sistema apskritai galėjo veikti? Įsivaizduokime rinkimus, kur visi Seimo nariai, Prezidentas ir Vyriausybė bei visa valstybės tarnyba būtų kasmet paskiriami burtų keliu, o Konstitucija neleistų siekti perrinkimo.

Nebūtų jokių rinkimų kampanijų, jokios rinkiminės reklamos, o visas politinis dėmesys susitelktų į tautos Susirinkimo – savotiško visuotinio Maidano ar Seimo – darbą bei sprendimus. Politiniai lyderiai būtų svarbūs ir vertinami ne todėl, kad yra politinių partijų – rinkimų kampanijos mašinos – vadovai, o dėl savo gebėjimo įtikinti tautą, pateikti jai neatremiamus argumentus viešojoje erdvėje.

Sakysite, kad Atėnų patirtis neturi nieko bendra su mūsų dienų politine praktika ir mūsų demokratine santvarka? Galbūt. Tačiau gal svarbesnis kitas klausimas – kaip tokia iš pažiūros absurdiška, burtų traukimu pagrįsta sistema ne tik nesužlugo po kelių pirmųjų veikimo metų, bet išsilaikė netoli dviejų šimtmečių (kiek dabartinio pasaulio demokratijų gali tuo pasigirti?), klestėjo ir tapo galingiausia tuomečio graikų pasaulio valstybe?

Vienareikšmio atsakymo turbūt nėra, tačiau tokios santvarkos sėkmę turbūt lėmė keli veiksniai. Pirmiausia – griežta atskaitomybė bendruomenei, tam pačiam tautos Susirinkimui (nevykėliai pareigūnai, nevykdę pareigų, iššvaistę valstybės lėšas, galėjo būti baudžiami mirtimi ar tremtimi).

Antra – termino trumpumas: po metų nevykėlį švietimo ministrą pakeisdavo kitas, išaušus naujai dienai vadovo ir veto teisę turėjo jau kitas „prezidentas“. Galiausiai, ir turbūt svarbiausia, tokia santvarka kaip prielaidą priėmė pačių piliečių sąmoningumą, sąžinę ir sveiką protą.

Tuomet didžiulis vaidmuo tenka švietimui – būtent švietimo sistema turi užtikrinti, kad vidutiniai daugumos piliečių gebėjimai būtų adekvatūs jiems patikėtoms valstybinėms pareigoms vykdyti.

Tuomet didžiulis vaidmuo tenka švietimui – būtent švietimo sistema turi užtikrinti, kad vidutiniai daugumos piliečių gebėjimai būtų adekvatūs jiems patikėtoms valstybinėms pareigoms vykdyti. Be to, neišvengiama gabumų variacija (vienas uosto viršininkas pasitaikydavo geresnis, kitas prastesnis) laikui bėgant turėjo išsilyginti. O vidutinis tokios sistemos veiksmingumas turėjo būti didesnis, nei meritokratiniai rinkimai ar konkursai pareigoms užimti. J

ie turi savo privalumų, tačiau sukelia santvarką destabilizuojančias šalutines pasekmes: korupciją, postų pirkimą, agitacines kampanijas, politines organizacijas, politinę reklamą, galiausiai, VRK.

Vis dėlto būtų sunku įtikinti prie dabartinės mūsų santvarkos pripratusius žmones, kad atėnietiškas, burtų traukimu – savotiška loterija – grįstas modelis pranašesnis. To ir nesiekiu, kad ir kaip patraukliai šiomis rinkimų dienomis atrodytų demokratinė visuomenė, kurioje galvos nekvaršintų kasdien už vieną ar kitą sąrašo numerį balsuoti agituojantys plakatai, klipai ar SMS žinutės.

Vis dėlto demokratinė praktika, kai itin svarbioms pareigoms atlikti žmonės parenkami burtų keliu, nėra mums tokia tolima, kaip esame linkę manyti.

Tereikia prisiminti jury service – prisiekusiųjų teismą anglosaksų kraštuose. Nuosprendį – kaltas ar nekaltas – priima dvylika atsitiktiniu būdu atrinktų nepriekaištingos reputacijos (neteistų) ir veiksnių piliečių.

Chestertonas gražiai aprašo, kaip buvo pašauktas šią pareigą visuomenei atlikti: „Aš buvau, taip sakant, pagriebtas ir patalpintas į prisiekusiųjų suolą teisti žmones... Buvau į jį pasodintas, nes gyvenau Battersea ir mano vardas prasidėjo raide „C“. […] Regis, jie visuomet sušaukia prisiekusiuosius tokiu visiems be išimties taikomu abėcėliniu būdu. Vienu, taip sakant, oficialiu mostu, Battersea buvo apnuogintas, neteko visų savo C, ir buvo paliktas kaip išmanydamas verstis su likusia abėcėlės dalimi“ (Twelve Men).

Mes neturime prisiekusiųjų teismo, tačiau turime kitą instituciją, kuri remiasi ta pačia logika – kad kiekvienas doras pilietis gali būti ir yra geriausias demokratinės santvarkos prievaizdas: būtent, rinkimų stebėtojus, kurie užtikrina, kad rinkimų procedūros būtų vykdomos sąžiningai ir nešališkai.

Kiekvienas doras pilietis gali būti ir yra geriausias demokratinės santvarkos prievaizdas: būtent, rinkimų stebėtojus, kurie užtikrina, kad rinkimų procedūros būtų vykdomos sąžiningai ir nešališkai.

Tai savotiškas demokratijos „vidinio skaidrumo“ principas: kiekvienas pilietis ne tik gali lemti valstybės likimą balsuodamas, bet ir turi teisę stebėti, kaip jo pasirinkimas yra paverčiamas kolektyvine politine valia.

Jeigu Seime užregistruotas internetinio balsavimo įstatymas bus priimtas, šalia daugelio kitų dalykų įvyks tai, kad rinkimus galės stebėti jau nebe visi piliečiai, o nedidelė grupelė specialų pasirengimą turinčių ekspertų. Demokratinės santvarkos „vidinio skaidrumo“ principas išnyks: esminė demokratinio sprendimo kontrolė bus perduota specialistams, kurie „žino geriau“ už pačius piliečius.

Jeigu jau rūpi gaivinti piliečių, ypač jaunimo susidomėjimą politika, tai produktyviau, man regis, būtų skolintis iš senovės Atėnų. Ar nebūtų veiksmingiau, jeigu mes kokią nors procedūrinę pareigybę – pavyzdžiui, Seimo pirmininką – rinktume burtų keliu vienai Seimo sesijai, o dar geriau – vienai plenarinių posėdžių dienai?

Įsivaizduokite ažiotažą ir lūkesčius, kai kiekvieno Seimo posėdžio išvakarėse nacionalinės televizijos tiesioginiame eteryje vis kitos Lietuvos mokyklos moksleivis ištrauktų rutuliuką su numeriu, nulemiančiu, kas kitą dieną vadovaus Seimo posėdžiui.

Pirmininkavimo kokybė būtų neitin tolygi, tačiau vidutinis darbo lygis, manau, būtų geresnis už tą rezultatą, kuris dabar pasiektas tariamai „meritokratiniu“ rinkimų būdu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min