Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Giesmės svarba

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mindaugas Sabutis Tikėti Kristumi ir priklausyti Jam nėra tik teorija. Tai nėra tik gražus įsivaizdavimas, kurio dėka galėtume šiek tiek ramiau, patogiau gyventi. Tiesa, tikėjimas krikščioniui susijęs su nekintančiais dalykais – tai Dievo meilė Kristuje ir dėl jos gaunamas nuodėmių atleidimas bei amžinasis gyvenimas, kaip ir paties Dievo dalyvavimas žmogaus bei žmonijos gyvenime.

Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. (Ef 4,19-20)

Kad ir kaip Dievas ir Jo meilė bei pažadai būtų nepajudinami ir nekintantys, mūsų gyvenimas, mūsų mąstymas bei jausmai nuolat kinta. Vienaip mums pasaulis atrodo, kai esame lydimi sėkmės, kitaip – kai kažkas nesiseka; vienaip jaučiamės, kai gyvename darnoje su artimaisiais, kitaip – kai susipykstame. Sveikata, darbas, netgi tokie dalykai kaip pomėgiai gali mums lengvai daryti įtaką.

Nesėkmės ir baimės akimirkomis atrodo, kad Viešpats nusigręžė ir nebeatsiliepia. Arba mes patys dėl netikėjimo arba tingėjimo nebenorime nei su Juo, nei apie Jį kalbėti ar arba Jo Žodį išgirsti

Nuo to dažnai ir priklauso mūsų dvasinė savijauta bei santykis su Dievu. Nesėkmės ir baimės akimirkomis atrodo, kad Viešpats nusigręžė ir nebeatsiliepia.

Arba mes patys dėl netikėjimo arba tingėjimo nebenorime nei su Juo, nei apie Jį kalbėti ar arba Jo Žodį išgirsti. Regis, žmogus visą nagyvenimą trokšta mylėti ir būti mylimas, bet kai Meilė yra taip arti – neįtikėtinai lengvai jos išsižada ar tiesiog pamiršta ir nevertina.

Dar blogiau, kai sunkumus krikščionys pasitinka keiksmais, gandų perpasakojimais ir baimės skleidimu. Tai ne tik nuodija paties žmogaus gyvenimą, bet ir aplinkinių, tiek tikinčių tiek netikinčių. Ko verta mūsų viltis, mūsų tikėjimas, mūsų susivienijimas su Kristumi Krikšto sakramente?

Todėl apaštalas Paulius šiandien mums primena apie svarbą ne tik ypatingomis progomis prisiminti savo krikščionumą, bet kasdien gyventi tikėjimu. Ir tai susiję ne tik su pasielgimu vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje, bet su nuolatine mūsų būsena ir jos išraiška žodžiais. Juk žodžiais mąstome, žodžiais įvardijame jausmus, žodžiais perteikiame tai, kas mes esame.

Kodėl gimtoji, motinos, kalba žmogui artimiausia? Tikriausiai todėl, kad per kartų kartas motinos balsas ir jos žodis įkūnydavo besąlygišką meilę. Nepaisant sunkumų, nepaisant vaikų numintų klystkelių, iš motinos lūpų visuomet išeidavo tai, kas jos širdyje – meilė. Ir toji meilė nesvarstoma, neaptariama, dažniausiai net neįvardijama. Tik žinoma, kad ji yra. Motinos širdžiai nustojus plakti ir nutilus jos balsui lieka tos tikros meilės prisiminimas bei ilgesys.

Iš tų meditacijų ciklo dvi giesmės giedamos iki šiol, ir nežinodamas nė neįtarsi, kad tai – maro laikų kūriniai.

Mes esame pašaukti Dievo meilės. Jo Žodis, Jo balsas kasdien prabyla į mus. Dievas visa esybe trokšta artumo su mumis.

Atrodytų, jog žinomiausi šventieji neturėjo tokių išbandymų ir jiems viskas klostėsi žymiai paprasčiau, nei mums, jų šventumas neleido jiems suklupti. Bet visi iki šiol gyvenę šventieji buvo kaip tik tokie, kaip mes. O daugelis dar ir didesnių vargų bei abejonių suspausti.

Kam yra tekę lankytis liuteronų pamaldose, patyrė giesmės svarbą. Yra nemažai XVI-XVIII a. giesmių kūrėjų, kurių giesmės giedamos visame pasaulyje ir yra tapusios neatsiejama klasikinių kurinių (J.S.Bacho ir kt.) dalimi.

Vienas jų – Philippas Nicolai. Jam kunigaujant Vestfalijoje 1597-aisiais maras pražudė 1300 jo parapijiečių. 170 iš jų – per vieną savaitę. Tuomet jis parašė meditacijas, pavadintas „Džiaugsmo veidrodis“.

Iš tų meditacijų ciklo dvi giesmės giedamos iki šiol, ir nežinodamas nė neįtarsi, kad tai – maro laikų kūriniai. Pvz., koks tikėjimas ir pastiprinimas jaučiasi giedamoje maldoje „Kokia skaisti žvaigždė aušros“:

Aš džiaugsmo dangiško turiu, kai žvilgsnis dieviškų akių

Saldžiai mane ramina.

O Žodžio tavojo tiesa ir Tavo dieviška Dvasia

Man sielą atgaivina.

Arba kaip viltingai baigiasi giesmė „Kelkitės, šlovingai aidi“:

Nematėm akimis, nejutom širdimis

Tokio džiaugsmo:

Jį amžinai mes regėsim,

Kai pergalę ten švęsime.

Kitas Trisdešimties metų karą pergyvenęs ir žmonos bei keturių vaikų netekęs kunigas Paulis Gerhardtas sukūrė 130 giesmių. Jos nepalieka mūsų karų ir netekčių neviltyje, o kelia tikrovės link:

Gerai tam, kas į Dievą visa širdim tikės,

Patirs paguodą siela, malonė jį lydės.

Jis gaus didžiausią gėrį, širdies gražius turtus,

Kas Dievo meilėj žėri, tas niekad nenuliūs.

(„Giedok tu mano siela“).

Kaip kadaise psalmistas Dovydas, taip šiandien mes mokomės kalbėti, giedoti ir mąstyti pirmiausia ne apie save, bet apie Viešpatį. Apie tai, kokius nuostabius darbus Kristuje Jis padarė ir daro. Tokiu būdu mes savo sielą ir artimųjų gyvenimus nukreipiame vilties bei Dievo meilės kryptimi. Nes Jis yra nesikeičianti tikrovė ir amžina Meilė, ir mes trokštame joje pasilikti.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min