Kaip kažkas pastebėjo, jog šiuo atveju net gyvybės neigėjai nekėlė abejonių, kad motinos įsčiose besivystantis vaikelis yra žmogus – nuo pačių pirmųjų savaičių paskleista žinia: „Kūdikis!” Tokia šių laikų karališka privilegija – būti žmogumi nuo pradėjimo.
Švęsdami Kalėdas ir drauge žengami mintimis į tą kūrinijai lemtingą naktį, prisimename kitą Kūdikį. Dievišką, karališką Kūdikį. Jis virtualiose paieškos sistemose nekonkuruoja nei su princais, nei su technologijomis, nei su pasaulio įžymybėmis.
Kaip ir tą naktį, kai įžengė į pasaulį, Jis netapo nei pasaulinio, nei Romos imperijos, nei regiono sensacija. Jį pažino nedaugelis, o apie Jo gimimą buvo paskelbta taip pat ribotam kiekiui žmonių. Ir visa tai įvyko toli nuo karališkųjų apartamentų bei didžiųjų miestų šurmulio, rūpesčių ir intrigų.
Kaip ir tą naktį, kai įžengė į pasaulį, Jis netapo nei pasaulinio, nei Romos imperijos, nei regiono sensacija. Jį pažino nedaugelis, o apie Jo gimimą buvo paskelbta taip pat ribotam kiekiui žmonių.
Bet buvo, kas, be Marijos ir Juozapo, suvokė įvykio rimtumą. Angelų chorai, paprastiems piemenims paskelbę žinią, puikiai žinojo, kokios svarbos tai įvykis. Kūno Kūrėjas apsivilko kūnu. Šventasis, pats būdamas be nuodėmės, įžengė į nuodėmingųjų pasaulį. Neaprėpiamas, nepažinus, begalinis tapo paprastu kūdikėliu – pažeidžiamu, reikalaujančiu žmogiškos priežiūros ir šilumos.
Buvo ir išminčiai, kurie, nors dar ir ne visiškai, bet suprato, kad verta keliauti ir pasveiknti Tą, kuris atėjo ne tik Izraeliui, bet visiems – visų tautų, kalbų ir rasių žmonėms.
Buvo ir Simeonas su Ona – pamaldieji šventyklos žmonės, kurie laukė ir troško pamatyti Dievo pažadų išpildymą. Jie džiaugėsi ir sveikino į Jo garbei statytą Šventyklą atneštą Kūdikį.
Buvo ir karalius. Jis nemanė, kad tai yra gerai, kad gimsta karalius, Kūdikis – konkurentas. Ir norėjo Jį nužudyti. Ir pražudė tūkstančius kūdikių. Karaliui tiko kita šviesa, puolusio šviesos nešėjo – Liuciferio šviesa, kuri iš tikro nuo pat pirmųjų žmonių iki mūsų laikų tėra tamsa ir apgaulė.
Buvo dar ir pasaulis. Daugybė žmonių, kurie nežinojo, o žinantieji ar nujaučiantieji nesirūpino, kas tą naktį vyksta. Tiesiog paprastas gyvenimas, buitis, kova dėl būvio.
Kai kas įsižeis, kad krikščionys kažkodėl švenčia Kristaus gimimą, o ne kokį nors astroetnologinį reikalą. O daugeliui, kaip ir tomis dienomis, bus visiškai nesvarbu, kas ir kaip, svarbu, kad atostogos, šventės, dovanos.
Ir dabar, kai kiekviename žingsnyje girdime kalėdines daineles apie santaklausą, žiemą, kalėdų stebuklą, eglutes ir dar visokius dalykus, kiekvienas turime galimybę rinktis, kaip mes įžengsime į Kalėdas. Pasaulio viešpačiai, kaip ir daugelis mūsų pažįstamų, šiomis dienomis palinkės vilties, meilės ir visų svajonių išsipildymo ar dar kokių nebanalių dalykų. Daug kas pasiųs šiltų šventinių linkėjimų (Season`s Greetings).
Kai kas įsižeis, kad krikščionys kažkodėl švenčia Kristaus gimimą, o ne kokį nors astroetnologinį reikalą.
O daugeliui, kaip ir tomis dienomis, bus visiškai nesvarbu, kas ir kaip, svarbu, kad atostogos, šventės, dovanos ir t.t. Ir tikrai niekas oficialiai nepaskelbs, kad tikrai švenčiame Karališko Kūdikio gimimą.
Ir nors nei virtualiose paieškos sistemose, nei topuose, nei hituose Jo vardo nerasime, bet gilumoje kiekviena siela būtent Jo siekia ir Jo trokšta.
Mums, krikščionims, svarbiausia, kad tą naktį Dangus nusileido ant žemės. Mūsų protėviai buvo išvaryti iš Dievo artybės, o su Dievo Sūnaus įsikūnijimu mes į tą artybę galime sugrįžti, dar būdami kūne. Tą naktį Dievas apreiškė begalinį nuolankumą ir meilę mums, įsikūnijimu patraukdamas liepsna švytruojantį kalaviją, neleidžiantį mums sugrįžti į tą artybę.
Tad Kalėdos yra Tavo ir mano šventė, kai Dievas įžengė į mūsų tamsą, nuodėmę ir mirtį, dovanodamas mums gyvenimą. Šiomis dienomis mes su džiaugsmu galime giedoti XVI a. liuteronišką giesmę:
„Šiandieną vartai man dangaus
Iš naujo atviri,
Jų niekas neužvers daugiau,
Kokia šlovė skaisti!“
(Krikščioniškos giesmės 36)
