Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Kas yra Bažnyčia ir kas – bažnyčios pastatas?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mindaugas Sabutis Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveinę iš dangaus, jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.

Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe Jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. (2 Kor 5,1-10)

Posakis „susitvarkyti gyvenimą“ mums atrodo natūralus ir daug žadantis. Kiekvienas šiuose žodžiuose randa tai, kame sudėta jo viltis. Dažniausiai tai itin panašu į gimtadienių progomis linkimus dalykus – „Meilę, sveikatą ir  pinigus“. Ilgainiui visi tie dalykai mūsų mintyse įgauna tam tikras apibrėžtas formas ir tampa konkretesniais vaizdiniais bei tikslais. Normalu, kad kiekvienas daug dirbantis žmogus trokšta susikurti gėrį šioje žemėje, pasirūpinti šeimos nariais, bendrauti su draugais, pasidžiaugti savo rankų darbo vaisiais.

Tačiau turime sutikti, jog, kad ir kaip kurtume savo dabartį ir ateitį, nieko neiš(si)saugosime ir amžiais neturėsime. Ir patys esame tik keliautojai šioje žemėje, kurių laikinoji palapinė – kūnas –  kasdien vis labiau susidėvi ir keliauja myriop.

Šiandien Vokietija mini Nacionalinio gedulo dieną. Iki II pasaulinio karo tai buvo I pasauliniame kare kritusiems kariams skirta diena, tačiau nuo 1950-ųjų šią dieną prisimenami visi žuvę karuose ir nuo teroro savo šalyje.

Šiandien Vokietija mini Nacionalinio gedulo dieną. Iki II pasaulinio karo tai buvo I pasauliniame kare kritusiems kariams skirta diena, tačiau nuo 1950-ųjų šią dieną prisimenami visi žuvę karuose ir nuo teroro savo šalyje.

Su Antruoju pasauliniu karu ir jo baigtimi itin stipriai susijusi ir Bažnyčios bei visų tikinčiųjų patirtis.

Iš šimtmečius stovėjusių miestų teliko griuvėsiai. Iš nuostabiausių bažnyčių – pelenai. Nemaža dalis jautė, kad režimas ir palaikanti jį tauta patirs didelių kančių. Tačiau didelė dalis tikinčiųjų nusekė paskui žemiškąjį vadą, žadėjusį tūkstantmetę karalystę ir viešpatavimą virš visų tautų. Atrodė, kad jėga, energija, protas ir valia yra nesustabdomi ir visa yra tiesiog nulemta pergalei.

Žymus vokiečių architektas Otto Bartningas kviečiamas atstatyti per karą sugriautas bažnyčias. Būdamas tikintis krikščionis jis pirmiausia pats turėjo pamąstyti ir iš naujo atrasti, kas yra Bažnyčia ir bažnyčios pastatas. Kaip po milžiniškų moralinių ir materialinių sunaikinimų turėtų atrodyti namai, skirti Dievui ir Jo tautai?

Ir architektas ėmėsi projektuoti palapinės formos bažnyčias, kurias būtų galima statyti iš medinio karkaso ir užpildyti subombarduotų bažnyčių plytomis bei kitomis medžiagomis. Viena tokia bažnyčia, kuri po karo amerikiečių užsakymu buvo pastatyta Lietuvos ir Rytų Prūsijos pabėgėliams, perkelta iš Vokietijos ir šiandien stovi Sudarge.

Po mūrų, tūkstantmetės imperijos ir šimtmečiais statytų katedrų – laikina palapinė, kurioje suolai, sakykla ir paaukštintas altorius, pabrėžiantis susitikimo priežastį. Tai vieta, kur susitinka Dievas ir tauta.

Pati vieta laikina, trapi, bet susitikusieji bus kartu amžinai. Šiandien jie yra kartu tikėjime, o netrukus susitiks regėjime.

Pati vieta laikina, trapi, bet susitikusieji bus kartu amžinai. Šiandien jie yra kartu tikėjime, o netrukus susitiks regėjime.

Šiandien apaštalas Paulius primena apie mūsų kūno palapinę, apie čia kuriamą gyvenimą, kuris kažkada baigsis šiame pasaulyje, kaip ir viskas čia turi pabaigą, tačiau įžengs į Kristaus užtarnautą amžinybę. Ir, nors iškeliaudami turime palikti kūną, būsime aprengti nauju, negendančiu – kaip prisikėlęs Kristus.

Todėl drauge su Pauliumi nedūsaujame, bet esame gerai nusiteikę, nes amžinai pasiliksime su Viešpačiu.

Svarbu, kad šioje žemėje neįsivaizduotume kažką amžinai turintys, bet priimtume viską kaip laikiną palapinę – būstą, atvirą Viešpačiui.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min