Nuo pat krikščionybės aušros daugeliui kilo klausimas: ar krikščionių skelbiama žinia patikima? Arba – kokia turėtų būti Bažnyčios misija?
Regis, galutiniai taškai buvo sudėti XX amžiuje, kai iškilūs teologijos profesoriai nusprendė, jog Šventasis Raštas neturi nieko bendra su tikrove, o žinia apie Jėzų visiškai nesusijusi su „tikruoju“ Jėzumi. Tačiau net ir tokiu atveju tikėjimas esąs reikalingas, kad žmogų padarytų geresnį arba suteiktų įsivaizduojamą prasmę šiame beprasmiame gyvenime.
Tai buvo dovana pasauliui, kuris nuo pat Bažnyčios sukūrimo jos nekentė. Dabar pagaliau patys Bažnyčios vaikai paskelbia, kad išganymo nėra, o jei ir yra, tai visa tai yra kiekvieno fantazijos ir įsivaizdavimo vaisius.
Begalę kartų pasaulis Bažnyčiai norėjo priskirti įvairiausias misijas, paskirtis bei funkcijas – socialinių reformų, sveikatos priežiūros, švietimo, ideologinio ar politinio satelito.
Begalę kartų pasaulis Bažnyčiai norėjo priskirti įvairiausias misijas, paskirtis bei funkcijas – socialinių reformų, sveikatos priežiūros, švietimo, ideologinio ar politinio satelito.
Ir patys krikščionys neretai leidžiasi į kompromisus tarp tikėjimo ir šio pasaulio vyliaus, kurio esmių esmė – pakeisti Kristaus vardą, žinią apie Jį kuo nors kitu ir suteikti savo egzistavimui naujų prasmių, bet be Kristaus.
Neretai Bažnyčiai prikaištaujama iš šalies: „Kam jūs vėl apie Kristų? Kas gali šiais laikais tikėti tomis nesąmonėmis? Geriau dirbkime drauge vardan taikos, vardan vargšų, vardan švarios aplinkos ir t.t.“ Iš kitos pusės, patys krikščionys išsižada to, kas svarbiausia. Štai vienas itin liberalus vyskupas pradėjo maldą tokiais žodžiais: „Mūsų įvairių supratimų Dieve...“.
Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo ne kitaip, juolab, kad viskas buvo nauja. Pati žinia nauja, skelbėjai nauji. Be abejo, tiek (ypač) Bažnyčioje, tiek krikščionis supančiame pasaulyje kilo daug klausimų apie naująjį tikėjimą.
Gal tai nauja filosofija, žydų sekta, pralaimėjusių maištininkų kliedesiai? Taip ir panašiai buvo svarstoma. Ir jei dar neseniai didžiausia grėsmė Mažosios Azijos bažnyčioms kilo dėl išorės persekiojimų, tai dabar didžiausia grėsmė – viduje dėl skirtingų mokymų apie Jėzų.
Apaštalas prabyla tvirtai ir radikaliai – tai ne „gudriai išgalvotos pasakos“. Į lietuvių kalbą kaip „pasaka“ išverstas žodis „mitas“. Taigi – Jėzus Kristus ne naujas mitas, o tikras Asmuo, ir Jo veikla – ne moralizuojančių pamokymų rinkinys, bet pergalė prieš mirtį.
Čia apaštalas pateikia savo liudijimą apie Kristaus Atsimainymą ir Tėvo balsą. Be Petro tą patyrė ir apaštalai Jokūbas bei Jonas. Vargusiems ir sekusiems savo Mokytoją iš Nazareto, abejojusiems Jo misija ir vis nesupratusiems pamokymų, apaštalams Tėvo žodžiais buvo paliudyta apie tai, kas Jėzus yra – Dievo Sūnus.
Ir jei Kristaus Atsimainymą ir balsą iš dangaus girdėjo tik Petras ir keli jo broliai, tai yra kitas balsas ir liudijimas, ateinantis taip pat iš aukštybių ir kiekvienam artimas bei pasiekiamas. Tai – pranašų žodis. Ne Jų pačių sukurtas, bet Šventosios Dvasios perduotas per juos. Šiandien mes matome pranašų liudijimo išsipildymą Kristuje.
Šiandien apaštalas Petras mus skatina prisiminti, jog mūsų tikėjimas nėra pasaka. Tiesą sakant, jei žinia apie Kristų būtų tik naujas mitas, tai apgailėtini visi, kurie tokiais mitais, tokiomis pasakomis tiki. Bet mes, krikščionys tikime ir pasitikime Kristumi, kuris buvo, yra ir kuris sugrįš. Į Jį ant kalno rodo Tėvas ir per pranašus – Šventoji Dvasia. Jis yra aušrinė žvaigždė, užtekanti mūsų širdyse, kol galiausiai Ją pamatys mūsų akys. Laikykimės Žodžio tarsi žiburio ir leiskime žodžiui mus apšviesti.
