Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Mūsų gyvenimas yra tarsi statyba

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mindaugas Sabutis Apie pastatus visi kažkiek žino. Netgi tie, kurie tiesiogiai niekuomet nedalyvavo statybų reikaluose. Žinome, kad svarbu pamatas, žinome, kad svarbu medžiagos bei statytojų pasirengimas.

Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba.

Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip ant jo statyti. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, – tai yra Jėzus Kristus. Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, – kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį. (1 Kor 3,9-15)

Pizos bokštas, pradėtas statyti šiek tiek mažiau nei prieš 900 metų (statytas 1199 metus), ėmė smigti, kai tik buvo pradėtas statyti antrasis aukštas. Tačiau statyba tęsėsi, ir bokštas, nors ir virsdamas, egzistuoja iki šiol. Tiesa, 2008 m. svirimas sustabdytas, ir inžinieriai užtikrina, kad bent 200 metų tai nevyks.

Pamatysim. Pats bokštas yra puiki iliustracija, kaip pelkėtoje vietovėje reikia atsižvelgti į tai, kad pamatas būtų tinkamas. Pats Pizos miesto pavadinimas ir reiškia “pelkėta vietovė”.

Daugelio “tamsiųjų viduramžių” katedrų statyba – autentiška ir ypatinga istorija. Pasirengimas tokioms statyboms buvo itin rimtas reikalas. Reikėjo surasti vietą, iš kur bus gabenami akmenys sienoms; reikėjo surganizuoti plytinių darbą; reikėjo rimtų architektų bei iš visos Europos surinkti specialistų – akmentašių, mūrininkų, dailidžių ir t.t.

Tada ir atsirado statybininkų bendrabučiai – ložės – bei skiriamieji sutartiniai ženklai, liudijantys, kad naujai atvykęs  statybų bendradarbis nėra apsišaukėlis ir avantiūristas, bet tikrai išmano savo amatą. Taigi pasirengimas, medžiagos ir pats procesas buvo kruopščiai organizuojami. O darbai dažniausiai užsitęsdavo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų metų. Nemažai „tamsiųjų viduramžių“ paveldo išlikę iki šiol. Kažin, kas liks iš mūsų („netamsiųjų“) dienų pasiekimų po kelių šimtmečių?

Jei mūsų gyvenimas arba net jei tik jo dalis (Bažnyčios taip pat) statoma ant kito pamato, tuomet pasirenkame labai rizikingą kelią, žinodami, kad toks gyvenimas, kokį gyvename, svyruos, o gal ir sugrius.

Apaštalas Korinto parapijai rašo apie pamatą. Vienintelį tikrą pamatą tiek žmogaus gyvenime, tiek juo labiau krikščionių bendruomenės gyvenime. Tas pamatas – Jėzus Kristus. Prisikėlęs Viešpats Žodžiu, Kūnu ir Krauju dalyvaujantis Bažnyčios ir tikinčiojo gyvenime, yra tas tvirtas pagrindas, kuriuo vieninteliu galima pasitikėti.

Jei mūsų gyvenimas arba net jei tik jo dalis (Bažnyčios taip pat) statoma ant kito pamato, tuomet pasirenkame labai rizikingą kelią, žinodami, kad toks gyvenimas, kokį gyvename, svyruos, o gal ir sugrius. Todėl apaštalo žodžiai mūsų klausia: koks tavo ir tavo parapijos pamatas? Kas teikia jėgų, kuo pasitiki ir kame tavo viltis? Čia turime patys save ištirti Dievo Žodžio šviesoje. Ir atsakyti: ar tai tikrai Kristus?

Mūsų gyvenimas yra tarsi statyba. Ypač Bažnyčioje mes visi statydinamės į gyvuosius Dievo namus, į gyvąją Bažnyčią. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie statybos medžiagas, nuveda mus į ateitį, į Teismo dieną. Tai susiję su mūsų gyvenimo prasme ir pašaukimu. Kas liks iš mūsų gyvenimo, kai užmerksime akis? Visa, kas kaupta, žinota, patirta, tai kuo rūpintasi, nebeteks prasmės. Susitikdami Viešpatį, su kokiu nugyventu gyvenimu stovėsime Jo akivaizdoje?

Tai, kas šiame amžuje yra auksas ir brangieji akmenys, ten virs šiaudais ir šienu, kurie neatlaikys jokio išmėginimo ir neturės jokios prasmės. Kalbėdamas apie išgelbėjimą lyg per ugnį, apaštalas nurodo į išgelbėjimą Dievo gailestingumu Jėzuje Kristuje, tačiau kartu – skausmą dėl beprasmiškai nugyvento Dievo sukurto ir dovanoto gyvenimo.

Kas gi tą Dieną nebus šienu ir šiaudais? Kas nepranyks? Ištikimybė Dievo Žodžiui ir tai, kiek viltimi Kristuje, turtu, žiniomis ir patirtimi pasidalinome su kitais, atkartodami Kristaus darbą, kai Jis dalinasi savimi su Bažnyčia ir visais tikinčiaisiais. Būtent tame ir yra Bažnyčios jėga, kad mes ne tik kaupiame patirtį, ne tik asmeniškai bendraujame su Dievu ar mėginame

Jį atrasti gamtoje ar savyje, bet troškime dalintis, kai vieni kitus priimame ir vieni su kitais dalinamės iš Dievo gautomis dovanomis. Tai vyksta šeimoje, su artimaisiais, su skurstančiais, su nusiminusiais, su kitais broliais ir seserimis Kristuje.

Pirmokėlių klasę mokytoja papuošė didelėmis raidėmis užrašytais Justino Marcinkevičiaus žodžiais, kurie puikiausiai išryškina, kas yra tikrasis auksas ir kas tikrai išliks:

“Ir meilė duonoj, ir gėlė balse:

Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.”

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min