Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Pašaukimas.

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mindaugas Sabutis Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose. (Ef 4,1-6)

Kai apaštalas Paulius save vadina kaliniu, tai turi kelias prasmes. Viena vertus, jis tiesiogine prasme yra kalinys, netekęs laisvės ir kalinamas Cezarėjoje, kur išbuvo nelaisvėje apie dvejus metus, iki buvo išsiųstas į Romą. Tad, kalbant apie pašaukimą ir krikščioniško pašaukimo išpildymą, apaštalas Paulius mums – tinkamiausias pavyzdys. Jis skelbė ir liudijo iki nukirsdinimo Romoje. Jis liko ištikimas pašaukimui, apie kurį rašo efeziečiams.

Būdami Bažnyčios nariai, turėdami skirtingas dovanas bei įgimtus gabumus ir savybes, esame vienijami to paties pašaukimo – sekti Kristumi.

Pasaulyje egzistuoja daug dalykų, kurie taip pat vadinami pašaukimu. Tai gali būti mūsų šeimos santykiai, profesiniai pasirinkimai. Neretai sakome, kad pašaukimą jaučiame. Jaučiame, kad turėtume kažkur eiti, kažką daryti, kažko siekti.

Tačiau tiek pasaulio reikalai, tiek mūsų širdis yra nepastovūs ir keičiasi. O čia apaštalas kalba apie kažką pastovaus, nekintančio… Tad mums sekimas Kristumi ne vienos dienos, ne tam tikros nuotaikos dalykas.

Tačiau tiek pasaulio reikalai, tiek mūsų širdis yra nepastovūs ir keičiasi. O čia apaštalas kalba apie kažką pastovaus, nekintančio… Tad mums sekimas Kristumi ne vienos dienos, ne tam tikros nuotaikos dalykas. Tai yra viso gyvenimo – laikino ir amžino – reikalas. Šventojo Krikšto Sakramente, kai krikšto tėvai (o kas buvo pakrikštytas suaugęs – pats) triskart ištarė “tikiu”, buvo duotas atsakymas Dievui – Jam priklausyti, Jį mylėti ir Juo pasitikėti. Tuo pačiu kasdieną liudyti amžiną viltį gyvajame Kristuje.

Tačiau tas kasdienis liudijmas ir “vaikščiojimas pašaukime” daugeliui yra milžiniškas iššūkis bei suklupimo akmuo. Kaip mes gyvename krikščioniškoje viltyje ir kokiu būdu ją skleidžiame? Šioje vietoje žemiškų kaltintojų kažin ar reikia. Kuris esame be nuodėmės, kuris tobulai išpildėme Įstatymą?

Tad kiekvienas apie mums dovanotą gyvenimą ir kaip mes jį naudojame turėtume svarstyti Dievo akivaizdoje. Kad ir ką kas apie save galvotų, aišku, kad daugelio krikščionių iššūkiai panašūs. Ir bėdos panašios. Kartais mes tiesiog nenorime Dievui, Jo Žodžiui suteikti galimybės mūsų keisti.

Mums tiek priimtini mūsų pačių keliai, gyvenimo bei mąstymo būdas, kad bet kokia intervencija atrodo rizikinga. Nors suvokiame, kad tik Kristus gali mus formuoti taip, kad augtume ir būtume panašūs į Jį. Mes taip pat lengvai pasiduodame pasauliui, pateikiančiam mums daug kelių ir daug pašaukimų: kaip darbuotuojo, kaip pirkėjo, kaip piliečio.

Pasaulis mus ragina gyvenime keisti tik tai, kas pačiam reikalinga ir svarbu, ir kuo mažiau kreipti dėmesio į kitus. Juk kitą žmogų galima apeiti, pakeisti, net estetiškai bei gailestingai numarinti, jei jis dėl mažumo, senatvės ar neįgalumo mums suteikia tam tikrų nepatogumų. Nesvarbu, kad tas vienišas likęs “aš” aprauda savo vienatvę ir nereikalingumą, bet taip sunkiai pripažįsta, kad pats tai ir sukūrė, užsidarydamas nuo Dievo ir kitų žmonių.

O juk turėtų būti taip, kad mes krikščioniško pašaukimo – privilegijos būti Dievo vaikais Kristuje – neišsižadėtume ne tik pasaulio patyčių, savo silpnumo, ar didelių išbandymų akivaizdoje. Net gresiant  mirčiai dėl Kristaus vardo, Viešpats turi būti svarbiau už gyvenimą ir už mirtį. Niekada nežinome, kaip kuris pasielgtume didelio pavojaus savo pačių ar artimųjų gyvybėms akivaizdoje. Negalime dievagotis, kad būsime ištikimi iki mirties, nes ir apaštalų pavyzdys parodė, kaip greitai gali užvaldyti baimė ir kaip net patys nepajutę ir nesuvokę galime Jo išsižadėti. 

Bet vėl, tie patys apaštalai parodė, kad dėl Kristaus meilės galima eiti iki kankinio mirties. Tą patį šiandien mums liudija begalės krikščionių kankinių Šiaurės Korėjoje, Sirijoje, Irake, Somalyje. Jie žudomi, kankinami, niekinami, bet neišsižada Viešpaties.

Nepaisydami įvairiausių trukdžių, kasdien prisiminkime, kas esame ir kokia kaina esame atpirkti. Prisiminkime, kad esame viena su visais tikinčiaisiais.

Prisimink, kad nuo tavęs priklauso, kiek šiandien vilties, džiaugsmo, šviesos ir meilės Kristuje bus įžiebta mūsų pasaulyje. “Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min