Kurį laiką buvusio apkurtusio pasaulio klausa, regis, pradeda atsistatyti. Pranešimai apie ištisų krikščionių bendruomenių pabėgimus iš Irako miestų; islamistų kovotojus, žyminčius krikščionių namų duris ženklu, reiškiančiu, kad jie turi išvykti arba bus nužudyti; jautrių nervų žmonėms nerekomenduojamos nuotraukos bei vaizdo įrašai apie žudomus vyrus, prievartaujamas moteris, vaikus, kuriems nupjaunamos galvos (taip, ir gyviems)... Tai kasdien skaitome, girdime, regime žiniose. Ir viskas dėl Kristaus.
Mes gedime. Meldžiamės. Ir mąstome: „Kaip tai liečia mane? Ką man daryti?“
Atgailauk. Didelė tikimybė, kad ateis diena, kai susidursime su tais pačiais kentėjimais, kurie ištiko Irako krikščionis. Taigi, mes mokomės iš jų, meldžiamės už juos ir atgailaujame už savo pačių tikėjimo stoką – už pasitikėjimą laikinais, praeinančiais dalykais labiau, nei Dievu (žr. Antrą laišką tesalonikiečiams 1 sk.).
Didelė tikimybė, kad ateis diena, kai susidursime su tais pačiais kentėjimais, kurie ištiko Irako krikščionis. Taigi, mes mokomės iš jų, meldžiamės už juos ir atgailaujame už savo pačių tikėjimo stoką.
Atsimink. Persekiojimai primena, kad pasaulis nėra mūsų draugas, ir čia nėra mūsų gimtieji namai. Mes nesame „Irako“ ar „Amerikos krikščionys“. Mes esame tiesiog krikščionys – svečiai šiame pasaulyje, o priklausome kitokiam ir geresniam – išties, pačiam Dangui (žr. Petro pirmą laišką 2,11).
Ruoškis. Mes pašaukti budėti, nes žinome, kad ištikimybė ir persekiojimai – neatsiejami. Nėra kada delsti, reikia ruoštis.
Reikia skaityti Šventąjį Raštą, gilintis į Katekizmą ir mokytis giesmių – kad, jei Dievas iš savo neaprėpiamos, nesuvokiamos išminties kada leistų mus ištikti kentėjimams, būtume padrąsinti ir sustiprinti Dievo žodžio, esančio mūsų širdyse ir lūpose (žr. Laišką romiečiams 10, 9-13).
Džiaukis. Rugpjūčio 10 d. minėjome šventąjį Lauryną (III a.), kuris Bažnyčioje buvo atsakingas už surinktas aukas ir vargšams dalijamą išmaldą. Kai Romoje prasidėjusių žiaurių krikščionių persekiojimų metu Laurynui buvo liepta atiduoti Bažnyčios brangenybes, jis atvedė našles ir našlaičius, aklus ir luošus, sakydamas: „Štai Bažnyčios turtai“. Už tokią ištikimybę Kristui šv. Laurynas buvo sudegintas – t.y., gyvas iškeptas ant grotų virš žėruojančių anglių. Taip kankinamas, jis džiugiai ištaręs: „Šis šonas jau iškepęs, galite mane apversti“ (žr. Petro pirmą laišką 1,3–8).
Tokio pasitikėjimo vedami žengiame į artėjantį persekiojimų metą, į laiką, kuris jau atėjo. Mes drąsiai pasitinkame velnio puolimą ir bauginimą, nes Šventojo Krikšto metu esame pažymėti – lygiai kaip krikščionys Irake – kryžiaus ženklu kaktose ir širdyse. Per šią dovaną Kristus mums pažadėjo amžinąjį gyvenimą, išganymą, paguodą, malonę, gailestingumą ir net džiaugsmą su Juo, nežiūrint visko, ką bepadarytų pasaulis ir visas jame esantis blogis. O Kristus visada išpildo savo pažadus.
Mes drąsiai pasitinkame velnio puolimą ir bauginimą, nes Šventojo Krikšto metu esame pažymėti – lygiai kaip krikščionys Irake – kryžiaus ženklu kaktose ir širdyse.
Taigi melskimės ir likime ištikimi, pasitikėdami, kad Viešpats mus apsaugos – net jei tektų daug kentėti – nuo atkritimo nuo tikėjimo, kaip iki šiol apsaugojo apaštalus, kankinius ir šventuosius.
Melskimės už mūsų brolius ir seseris Kristuje, kurie taip nuožmiai kankinami Irake. Ir kartu skaitykime Bibliją, giedokime mūsų giesmes, melskimės Bažnyčios maldas, kad būtume pajėgūs likti ištikimi išpažinime, pagal Kristaus priesaką: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje (Evangelija pagal Matą 10,32).
Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Laiškas filipiečiams 4,7).
