Kristus daugelį kartų minėjo, jog Jis vykdo ne savo, bet Tėvo valią, ir kalba tai, ką Tėvas yra nurodęs, ir – kas yra matęs Sūnų, yra matęs ir Tėvą. Ir kad Tėvą bei Sūnų sieja meilės ryšys.
Šiandien švenčiame Tėvo dieną. Mūsuose – tai nelengva ir nepaprasta šventė. Jei Motinos diena apgaubta meilės, šilumos ir tam tikro šilto vidinio nusiteikimo, tai Tėvo diena – kažkas ne tokio aiškaus, ne taip išreikšta, ne taip išjausta.
Iš kai kurių tėvelių tenka išgirsti, kad jų vaidmuo šeimoje nelabai vertinamas. Kad jie savo šeimoje nesijaučia suprasti , vertinami ar mylimi. Iš kitos pusės – nemenkai daliai vaikų be galo sunku suvokti ir priimti dangiškąjį Tėvą, nes savo žemiškų tėvų jie nėra matę arba vien jų paminėjimas iškelia tik negerus ir nerimą kelančius prisiminimus. Taigi tėvystė mūsų visuomenėje dėl įvairiausių priežasčių yra sužeista.
Pats Dievas mums yra parodęs prakilnų tėvystės kelią, tiek savo išrinktųjų pavyzdžiais, tiek savo paties išganymo darbu, per Kristų padarydamas mus savo vaikais, galinčiais į Jį kreiptis „Tėve“, „Tėveli“.
Kokios tos žaizdos? Pats Dievas mums yra parodęs prakilnų tėvystės kelią, tiek savo išrinktųjų pavyzdžiais, tiek savo paties išganymo darbu, per Kristų padarydamas mus savo vaikais, galinčiais į Jį kreiptis „Tėve“, „Tėveli“.
Įsikūnijimo istorijoje regime Juozapą, kuris, nepaisydamas visiškai neįprastos situacijos, vedė Mariją ir tapo žemiškuoju Jėzaus tėvu. Jis prisiėmė ir milžinišką atsakomybę, vargą ir visus su tuo susijusius nepatogumus – įtampą, bėgimą į Egipto žemę ir širdyje susikaupusias abejones bei klausimus. Tačiau jis buvo ištikimas ir lydėjo Mariją ir Jėzų iki buvo pašauktas į amžius.
Pats Dievas mums parodo tėvystės pavyzdį, nepalikdamas mūsų, savo vaikų. Jis ne tik sukūrė pasaulį ir mus, palikdamas kažkaip kapanotis gyvenimo keliuose. Priešingai – per Kristų mes Jam tapome viskuo ir Jis mums yra viskas. Kiekviena mūsų mintis, mūsų rūpesčiai ir vargai yra Jam svarbūs ir Jis drauge su mumis, kenčia, džiaugiasi ir viskuo dalinasi. Jis yra atviras ir turi laiko kiekvienam iš mūsų.
Kur yra mūsų vaikų motinos? Ne tik fizine prasme, bet kuo jos gyvena? Kur yra mūsų vaikai? Kuo jų sielos rūpinasi ir maitinasi? Kiek mes dalyvaujame jų gyvenime ne tik materialine prasme, bet buvimu šalia ir rūpesčiu? Kokie dvasiniai pamatai dedami jų gyvenimams ir kas juos kloja, jei ne mes?
Kad ir kokios gilios žaizdos būtų – ar mums, kaip vaikams, ar mums, kaip tėvams, svarbiausia prisiminti, kad turime ne tik jas apraudoti, bet ir kreiptis į Viešpatį, kad Jis suteiktų jėgų atleisti, susitaikyti, parodyti meilę bei šilumą ir vėl sujungtų mūsų širdis su Savimi ir vienų su kitais.
Juk Dievui viskas įmanoma!
