Evangelistas Lukas mums perduoda nuostabų įvykį, kaip žydas apaštalas Petras įžengia į svetimtaučio Kornelijaus namus. Pačiam Petrui ir visai Bažnyčiai tai buvo didysis paliudijimas, kad Dievas nėra šališkas, ir Jam brangus kiekvienas žmogus, nesvarbu iš kokios tautos ar visuomenės sluoksnio jis būtų.
Kornelijus Petrą pasitiko puldamas po kojų. O kaip dar pasitikti šventąjį, į kurį pats angelas paragino kreiptis? Tačiau Petras pakėlė Kornelijų tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus.“
Neretai liturginis rūbas, politinės pareigos, akademiniai titulai ar geresnė materialinė padėtis tarsi suteikia teisę į didesnę pagarbą ir kitokį, ypatingą aplinkinių santykį į žmogų.
Petras yra ne daugiau nei žmogus. Juk mes mėgstame garbinti žmones. Ir neretas visa savo esybe trokšta būti pagarbintas. Neretai liturginis rūbas, politinės pareigos, akademiniai titulai ar geresnė materialinė padėtis tarsi suteikia teisę į didesnę pagarbą ir kitokį, ypatingą aplinkinių santykį į žmogų.
Taip vieni laukia pagarbinimo, o kiti trokšta kažką garbinti, ypač jei tas kažkas yra daug nuveikęs kurioje nors srityje arba pakankamai dažnai pasirodo viešajame gyvenime.
Pamenu neabejotinai žlugusį renginį, kurio metu buvo siekiama tinkamai pagerbti vieną garbų žmogų už jo atliktus darbus. Pagrindinę padėkos kalbą vokiškai sakęs žmogus pavartojo kreipinį „Didžiai gerbiamas daktare“. Iškart po to nuo pagerbiamojo veido dingo šypsena ir apniukęs žvilgsnis liudijo, kad kažkas vyksta ne taip.
Po oficialių kalbų buvo išsiaiškinta nusiminimo priežastis. Pasirodo, pagerbtasis daktaras gyvenime buvo apsigynęs ne vieną, o dvi disertacijas, todėl į jį derėję kreiptis ne „daktare“, o „daktare, daktare“.
Kadangi šį kartą jis buvo pagerbiamas ne akademinėje bendruomenėje ir ne už akademinę veiklą, daugelis nežinojo jo mokslinių pasiekimų subtilybių. Atrodytų, kad toks nesusipratimas laikinas ir užmirštinas, bet ne šiuo atveju – po daugelio metų susitikus, buvo vėl primintas didysis netaktas, su tokiu pat skausmu ir pykčiu.
Kaip tai skiriasi nuo apaštalo Petro susitikimo su Kornelijumi! Tačiau „aš esu žmogus“ primena mums ir kitą dalyką. Ne vien „esu tik žmogus“, bet „ir aš esu žmogus“. Tai neretai pamirštame arba mums mėginama įbrukti nuostata, kad tikrieji, garbūs žmonės yra kažkur ten – altoriuje, ekrane, laikraštyje.
Tačiau Dievas nėra šališkas. Ir net tuomet, kai mūsų darbas neįvertinamas ir net menkinamas, kai atmintį temdo gyvenimo posūkiai ir klaidos, kai svajonės žlunga ir, regis, niekada neišsipildys, turime prisiminti, jog Viešpačiui mes esame brangūs – visa mūsų esybė Jam yra brangi, Jo Krauju nuplauta.
Jei aplinkiniai yra šališki, tai Viešpats nėra šališkas. Įžengdamas į Korneljaus namus, Petras atėjo ne su sidabru ar auksu, bet su nuostabia žinia, kad prisikėlęs Viešpats neapleidžia nė vieno, bet nori kiekvienam suteikti ramybę. Todėl turime sau priminti: „Juk ir aš esu žmogus“.
