Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nerija Putinaitė: Būdami ES tampame labiau lietuviais

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nerija Putinaitė Ar dešimt metų buvimo ES reiškia lietuviškumo silpnėjimą ar net nykimą? Akivaizdu, kad per dešimt metų keitėsi lietuviškumo savivoka. Vis dėlto, jei dešimt metų vertinsime kaip europinio sąmonėjimo istoriją Lietuvoje, prieisime prie išvados, kad tai pirmiausia yra stiprėjančio lietuvėjimo dešimtmetis.

Nustatyti savimonės ir tapatybės genezę per dešimt metų yra labai sunkus, o veikiausiai ir neįmanomas reiškinys. Pamatinės tapatybės atramos keičiasi lėtai. Juo labiau, kai kalbame apie tokius dešimtmečiais išliekančius dalykus kaip tapatybės simboliai ir mitai. Tačiau galima aptikti ar kelti hipotezes dėl tapatybės raiškos pokyčių.

Vienas matomas pokytis, yra tas, jog europietiškumas iš kultūrinės idėjos tampa vis labiau apčiuopiama politine realybe.

Vienas matomas pokytis, yra tas, jog europietiškumas iš kultūrinės idėjos tampa vis labiau apčiuopiama politine realybe. Sovietų okupacijos metais europietiškumas buvo „grynoji idėja“. Lietuviai save laikė europiečiais, bet pagrindas tam buvo labiau idėjinis, o ne praktinis.

Esant labai mažai kontaktų su aktualia Europa, o kultūriniams kontaktams dažniausiai apsiribojant Europos paveldu ir jos kultūrine tradicija, europietiškumas kaip lietuviškumo bruožas buvo prifantazuotas, prisapnuotas ir prisvajotas. Buitiniame lygyje jis paprasčiausiai reiškė didesnį civilizuotumą.

Tai buvo suprantama kaip geresnė materialinė, kultūrinė ir mentaline būklė nei sovietiškumas ar rusiškumas: daugiau tvarkos ir švaros, mažiau vogimo, pilnesnės parduotuvės, geresnis skonis, kavos pirmenybė arbatos atžvilgiu, taip pat ir geresni keliai, didesni paršelių prieaugiai, daugiau individualių namų ir daugiau automobilių „Žiguli“ tūkstančiui gyventojų.

Europa visiškai reali netapo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Grįžimo į Europą“ šūkis buvo labai bendras, siejamas su kultūriškai suvoktomis Europos vertybėmis, visų pirma, su demokratinio tvarkymosi principais, o taip pat su politiniu atsitolinimu nuo Rusijos.

Realesne Europa nebuvo tapusi ir 2004 metais. Tiksliau, reali ji buvo daliai lietuvių, daugiausia tarnautojams, politikams ir ekspertams, kurių pastangomis buvo vykdomi teisinės sistemos pokyčiai, priimami kiti su stojimu į ES tiesiogiai susiję sprendimai.

Realesne Europa nebuvo tapusi ir 2004 metais. Tiksliau, reali ji buvo daliai lietuvių, daugiausia tarnautojams, politikams ir ekspertams, kurių pastangomis buvo vykdomi teisinės sistemos pokyčiai, priimami kiti su stojimu į ES tiesiogiai susiję sprendimai.

Tačiau ir tuomet lietuviškumo ir europietiškumo santykis buvo labiau idėja nei politinė ar kasdienė realybė, juo labiau – ne suvokta savasties dalis. Kalbos apie tai, jog buvimas ES Lietuvai esąs „iš būtinybės“, tarsi ir nesą jokio alternatyvaus pasirinkimo, ar kad įstojimas atveriąs naujas galimybes, rėmėsi pragmatiniais ir vertybiniais motyvais, ir labai bendros. Jie lėmė, jog nebuvo jokių rimtesnių diskusijų dėl stojimo į sąjungą.

Nebuvo plačiau svarstoma, kokie laukia praktiniai iššūkiai, kaip buvimas ES pakoreguos keliamus ir įgyvendinamus tikslus, kaip keisis Lietuva. Anuomet nebuvo daug diskutuojama ir prognozuojama, kaip pasikeis kultūrinė savivoka ir lietuviškoji tapatybė, ką ji praras bei ką atras. Diskusijų nebuvo ne vien dėl kultūrinio apsileidimo ar dėl negalėjimo atitrūkti nuo Europos vertybinės idėjos, bet dėl europietiškumo praktikos stokos. Įstojimo į ES žingsnio radikalumą galime įvertinti tik šiandien: su praktine Europa mažai realių saitų turėjusi tauta beveik aklai apsisprendė tapti panašia į kitas europines tautas. Žingsnis buvo žengtas besąlygiškai, pasiryžus mokėti bet kokią kainą.

Šiandien yra beprasmiška klausti, ar ES pateisino lietuvių lūkesčius. Ano meto lūkesčių neįmanoma išmatuoti, nes jie pernelyg abstraktūs ir bendri. Jei į ES stotume šiandien, neabejotinai imtume daug labiau sverti įvairias galimybes ir aiškiau formuluoti tikslus, aiškiai apibrėžtume lūkesčius. Dešimt metų buvimas ES neabejotinai subrandino gebėjimus apibrėžti tautos interesus, racionalumą vertinant galimybes ir nuostolius.

Iki 2004 metų lietuviškoji tapatybė buvo artikuliuota labiausiai kultūrinėje plotmėje, siejant su tradicinėmis kultūrinės savivokos formomis. Tarsi bedugnė skyrė kultūros pasaulį nuo politinės praktikos pasaulio.

Politikai priiminėjo ES integracijai būtinus teisės aktus, biurokratai aktyviai pertvarkė valstybės aparatą, siekė būtinų rodiklių, derėjosi su ES biurokratais, vertėsi per galvą įrodinėdami Lietuvos vertumą būti ES nare. Kultūrininkai tuo pačiu metu rengė forumus apie globalizacijos grėsmes tautiškumui, gynė svarbiausių tautiškumo simbolių šventumą ir neliečiamumą, kovojo su vien etniškumą peržengiančiais tautinės tapatybės artikuliacijos bandymais.

Šios kovos, kaip pamename, įgaudavo ir ne visiškai kultūringus pavidalus. Galime prisiminti puolimus, nukreiptus prieš profesorių Edvardą Gudavičių ar vėliau – į profesoriaus Alfredo Bumblausko įžvalgas sutelktą bekompromisę kritiką.

Šios kovos, kaip pamename, įgaudavo ir ne visiškai kultūringus pavidalus. Galime prisiminti puolimus, nukreiptus prieš profesorių Edvardą Gudavičių ar vėliau – į profesoriaus Alfredo Bumblausko įžvalgas sutelktą bekompromisę kritiką.

Tai buvo paradoksalu, nes būtent šių mokslininkų ieškojimai atliepė tai, kas vyko politiniame ir visuomenės gyvenime. Tuo metu pasirodę „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ taip pat sulaukė netikėtai neigiamos kultūrinės reakcijos kaip knyga, destruktyvi lietuviškumo atžvilgiu, niekinanti tautines šventenybes.

Visa tai rodo, kad 2004 metais politikai ir kultūrininkai gyveno skirtinguose pasauliuose ir kovojo savas visiškai skirtingas kovas. Šiandien tie pasauliai yra ne tik suartėję, bet ir persipynę.

Žvelgdami iš lietuviškosios tapatybės kaitos pozicijų, galima vienareikšmiškai atsakyti, jog reikšmingiausias dešimtmečio pokytis yra, kad tapome labiau politine tauta. Kultūrinė politinė savivoka suartėjo su politine praktika. Anksčiau vien kultūriniai tapatybės elementai, tarsi atitrūkę nuo politikos ir tokiu keistu būdu su politika „sugyvenantys“, atsidūrė politinių diskusijų centre.

Apie lietuvių kalbą diskutuojama kitaip nei anksčiau. Imama kalbėti apie kalbos vartotojų skirtingas grupes, jų poreikius. Svarstoma ir apie lietuvių kalbos esamos būklės neatitikimą besivystančios tautos civilizacinių poreikių. Artikuliacijos yra daug įvairesnės. Ir tai ryšku ne vien akademinėse diskusijose. Tas pačias artikuliacijas galima vis aiškiau įžvelgti ir politiniuose debatuose.  

Diskusijos dėl žemės pardavimo užsieniečiams atskleidė, kad politinių diskusijų pagrindas yra anksčiau daugiausia kultūriškai diskutuotas klausimas apie tai, kas yra tauta, kokia lietuviškojo suvereniteto prasmė ir panašūs. Tai yra klausimai, dėl kurių turėjo būti diskutuojama dar 2003 metais.

Anuomet tai nevyko, tačiau šių klausimų aktualumas šiandien rodo didelį nueitą savivokos ir savimonės kelią. Kultūriniai tapatybės įvaizdžiai politiškai konkretinimi ir artikuliuojami, jie skatina apibrėžti politinius vertybinius orientyrus. Jie ima aktyviai veikti politinę praktiką, meta iššūkius politinei argumentacijai.

Politikoje ima reikštis tapatybės kovos, kurioms anksčiau buvo būdingi vien kultūros bruožai.

Dar 2004 metais atrodė, jog kai kurios kultūrinės tapatybės idėjos, kad ir siaurai etniškai suvoktos tautos, taip ir liks gana marginalių kultūros debatų dalykas, politikai tarsi einant savu nepriklausomu grynos politinės pragmatikos ir administracinės logikos keliu. Tačiau vyksta priešingai: politikoje ima reikštis tapatybės kovos, kurioms anksčiau buvo būdingi vien kultūros bruožai.

Tai reiškia, kad stojant į ES užduotos politinės Lietuvos raidos kryptys šiandien vis labiau artikuliuojamos tapatybei artimais kultūriniais ir vertybiniais terminais. Kaip antai, Lietuvos modernizacijos idėja bei kitos.

Nors ir išlieka aiškūs skirtumai tarp kultūrinių tapatybės idėjų ir politinės praktikos, vis dėlto per dešimt metų politika ir kultūra suartėjo. Šis suartėjimas toli gražu reiškiasi ne kaip draugiškas artimumas, o kaip konfliktų bei prieštarų laukas. Jame tapatybių sankirtos tampa daug aiškesnės nei anksčiau, nes paliečia visai visuomenei svarbius praktinius klausimus.

Procesams vystantis toliau, galima prognozuoti, jog būtent tapatybės modeliai transformuosis į lietuviškąsias politines ideologijas, keičiančias politinių partijų vertybių artikuliacijas, ims reikštis politinėse programose.

Todėl neturi pagrindo nuogąstavimai, kad įstojimas į ES reiškia lietuviškumo tapatybės silpnėjimą ar net grėsmes jai.

Priešingai, ES sudarė sąlygas lietuviams tapti politine europine tauta, vertė praktine kalba artikuliuoti tapatybės klausimus, tuo pačiu – ir stiprino tapatybės politinę savivoką. Dešimtmetis europėjimo lietuviams reiškia ir dešimtmetį lietuvėjimo, net jei šis ir matomas kaip konfliktiškas ar kaktomuša vis atsitrenkiantis į regimai neatsakomus bei tautą „skaidančius“ klausimus.

***

Tekstas parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programos projektą „Lietuviškoji Europa: trys tapatybės“ (LIT-14080).

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min