Likę gimtuosiuose miestuose ir laukuose taip pat neatsilieka. Pliekia nesirinkdami žodžių, esą savoj šaly mėšlas mažiau dvokia. Suprasti nesunku ir vienus, ir kitus, tačiau pateisinti tokią neapykantą vargu ar įmanoma.
Įtampa tarp likusių Lietuvoje ir ją palikusių (interneto komentatorių teigimu, išdavusių dėl vergavimo juodašikniams) lyg pūlinys ėmė bręsti dar tada, kai visi gavome teisę rinktis, kur norime gyventi ir dirbti. To pūlinio, kartais pasirodančio visu savo bjaurumu, vis nepavyksta užgydyti.
Prieš tai pabėgėliai ir nelegalai užsienyje laikyti drąsiaisiais laimingaisiais, praturtėjimo galimybę lyg žvaigždę nuo dangaus nuskynusiais didvyriais. Juos tyliai gerbė, o neretai ir prisibijojo.
Atsiritus emigracijos cunamiui, iš tėvynės spruko ir mažiau drąsos turėję, bet daugiau babkių norėję ir nuo vaikystės apie gerą gyvenimą svajoję užkampių gyventojai kartu su mokslo ir geresnių galimybių ištroškusiais jaunuoliais. Dabar ir vienus, ir kitus bandoma supilti į vieną puodą ir troškinti tokioje pat temperatūroje.
Daugybė bėgo nuo bado bei skolų, kur kas mažiau – tiesiog pasižvalgyti už atsivėrusių europinių vartų. Ką gali žinoti, gal ten žolė žalesnė. Nenuneigsi, kad į anglijas, airijas ir norvegijas sulėkė įvairaus plauko tautiečių būriai. Nenuostabu, kad dalis jų susispietė fabrikuose, kita dalis – įsitaisė aptarnavimo sferoje ir statybose. Likusi mažuma, kaip bebūtų gaila, už grotų. Žinia, kuo mažesnė tauta, tuo garsiau nuskamba pavienių jos atstovų nešvarūs darbeliai.
Taip garsiai nuskambėjo ir Londone švęsta tradicinė lietuviška šventė, sukėlusi ažiotažą tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje. Kitų pavienių atstovų pasiekimai ir emigracijoje atlikti žygdarbiai dažniausiai išmintingai nutylimi (išimtis taikoma sportininkams). Nenuostabu, kad sudarytu emigrantų įvaizdžiu ir didėjančia neapykanta savo reikmėms pasinaudoti suskubo socialinių tinklų rašeivos, be skrupulų tarpusavyje pjudančios saviškius. Nieko nepakeisi – toks jų darbas.
Lietuvoje irgi likę fabrikų bei laukų, kuriuose aria tie patys lietuviai, bet šie, dėl nepaaiškinamų priežasčių, priskiriami prie „normalių“, gal netgi vertų pagarbos.
Vos A.Jagelavičiūtė viešai ant dviejų raidžių pasiuntė Palangoje vasarojančius nepraustaburnius emigrantus, jos pasisakymo sėkme pasekė iškalbingasis A.Užkalnis. Moterišką tryptelėjimą kojele žurnalistas nupūtė lyg viesulas ir maroziškai paprastai „išdurnino“ išvykusius. Už tokius darbus mokami pinigai ir, kaip jis pats kadaise minėjo, kuo daugiau budulių skaitys apie budulius, tuo daugiau jis uždirbsiąs.
Tiesa, kad labai mažai mūsiškių sėkmingai lipa karjeros laiptais kokiame BBC ar „Samsung“. Tiesa ir tai, kad labai daug triūsia laukuose ir nudirba kitus juodus, fizinės jėgos ir emocinės stiprybės reikalaujančius darbus. Ar darbo pobūdis suteikia teisę laikyti juos „trečios rūšies žmonėmis“, kol kas lieka neaišku. Lietuvoje irgi likę fabrikų bei laukų, kuriuose aria tie patys lietuviai, bet šie, dėl nepaaiškinamų priežasčių, priskiriami prie „normalių“, gal netgi vertų pagarbos. Arba tiesiog prie eilinių, nematomų, savo gyvenimus ramiai gyvenančių vietinių.
Prabilus vos vienu žodžiu apie tuo pačiu užsiimančius užsienyje, kyla sambrūzdis. Nors darbas – tas pats, neišsiauklėjimas – tas pats, tik šalis kita. Neįtikėtinai paprastai toliau gyvenantys, bet, regis, tokie pat žmogėnai tampa aiškiau matomi nei tie, kurie vaikštinėja šiapus Lietuvos muitinės.
Aišku, emigrantų reputacijos negerina intelekto nesugadinti personažai, smerkiantys likusius Lietuvoje ir akivaizdžiai tai parodantys (ar parašantys). Labai gaila, kad dėl šios dalies ypatų spjaudomų semkių ir ryškiai psichologines problemas demonstruojančios stoikės bei aprangos detalių, ant vieno kurpaliaus sumaunami visi emigrantai.
