Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Jurkevičius: Ar jūs suprantate picos esmę?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tenka dažnai lankytis Neapolyje. Neapolis – toks miestas: jeigu jame esi, vadinasi, valgai picą. Anksčiau ar vėliau, picerijoje ar tiesiog gatvėje, margaritą ar marinarą. Neapolyje picos kvapas tvyro visur. Picos darymo, valgymo, aptarinėjimo ritualas šiame mieste – kaip svarbių Eurolygos rungtynių karštligė. Kaip koridos dienos Ispanijoje

Vieną šeštadienio vakarą atsidūriau Neapolyje su dviem pažįstamais iš Lietuvos.  Jie sakėsi esą gurmė ar gurmanai, o gal ir tas, ir anas. Norėjo pažinti picą ir Neapolio picos ritualus.  Aplankėme kelias istorines picerijas, vienoje jų ragavome picą.

Šio vakaro rezultatas: nei šioks, nei toks. Susidariau vaizdą, kad mano pažįstami nesuprato nei picos esmės, nei jos valgymo ypatumų. O jeigu ir suprato, tai liko šokiruoti. Kai kuriais atvejais – netgi smarkiai pasipiktinę.

Šio vakaro rezultatas: nei šioks, nei toks. Susidariau vaizdą, kad mano pažįstami nesuprato nei picos esmės, nei jos valgymo ypatumų.

Bandykime pasiaiškinti esminius picos dalykus, kurie sukelia atmetimo reakciją.

Eilė. Perėjome legendinę Neapolio Tribunolų gatvę, čia yra trys itin svarbios picų valgymo institucijos: „Sorbillo“, „Antica Pizzeria Dell‘Angelo“ ir „Pizzeria dei Decumani“.  Prie visų trijų aštuntą valandą vakaro buvo apsiausties padėtis.

Prie įėjimo į piceriją būriavosi šimtai žmonių. Kiekvienas naujas pretendentas pakliūti vidun užregistruojamas į eilę: jam duodamas numeriukas arba įrašomas vardas. Paskui tenka mindžikuoti prie durų. Žinoma, galima eiti pasivaikščioti, sukirsti karštą „sfogliatellą“ pyragaitį su „ricotta“ arba išgerti aperityvą. Bet čia slypi rizika: jeigu prašoksi eilę, neįeisi.

Nutarėme nerizikuoti. Prie „Sorbillo“ durų laukėme maždaug tris ketvirčius valandos. Tas laukimas buvo pakankamai kankinantis: kepamos picos aromatas varė iš proto.

Nėra galimybių rezervuoti. Mano pažįstami iš Vilniaus buvo pažaliavę iš piktumo. Jie buvo alkani ir šeštadienio vakarą tikėjosi šiokio tokio komforto. Tačiau picos ritualas ir komfortas yra dvi priešingos sąvokos. Panašiai, kaip korida ir komfortas.

Jie manęs klausinėjo: „Kodėl negalima rezervuoti staliuko telefonu iš anksto?“ Rezervacijos telefonu rimtoje picerijoje nepriimamos.  Prieš picą visi lygūs, o lygesnių nėra. Nesvarbu, kas būtum: vargeta su trim eurais kišenėje ar didelė ponia su „Vuitton“ rankine. Ta lygybė eilėje buvo akivaizdi:  stovėjo ir vargeta su trimis eurais kišenėje, ir ponia su „Vuitton“ rankine.  Neapolyje kalbama, kad futbolo klubo „Napoli“ žaidėjams stovėti eilėje nereikia. Galbūt.

Pernelyg apdegę kraštai, pernelyg aukšti kraštai, pernelyg standi tešla, pernelyg mažai ingredientų, pernelyg... Mes ilgai diskutavome apie picos skonio ypatumus. Žinoma, galiausiai diskusija nukrypo į svarstymus: gal amerikietiška geresnė, gal Vilniuje neblogesnė, gal neapolietiškos picos šlovė – tik mitas? Gal. Bet šis mitas gyvuoja ir tiek.

Pavalgei? Užleisk vietą. Ši picos ritualo dalis gerokai įsiutino mano mielus pažįstamus.  Kaip? Atstovėjome kone valandą, ir mums parodė duris vos spėjome suvalgyti picą?

Būtent taip.  Nerašyta Neapolio picos ritualo taisyklė sako: kuo ilgiau stovėsi eilėje, tuo trumpiau būsi viduje. Taip ir buvo.  Galiausiai pašaukė mūsų numeriuką. Įėjome. Įėjome su tokia idiotiška šypsenėle, kuri nušviečia veidą, kai gauni kažką tokio, kai jau nebesitiki gauti.

Viskas truko žaibiškai: atlėkė barzdotas padavėjas, priėmė užsakymą, po dešimties minučių lėkštėse garavo picos. Mes, žinoma, buvome alkani. Ir, žinoma, sutaršėme jas per kelias minutes.

Tiesa, dar prieš tai užsisakėme „fritti“ – tešloje užkeptų daržovių. Padarėme labai teisingai, nes tai suteikė galimybę ilgiau pasėdėti vienoje geriausių pasaulyje picerijų.  Vos tik ištuštėjo lėkštės, jos kaipmat buvo nuneštos, o ant stalo atsirado sąskaita.

Mes bandėme neskubėti. Bet padavėjas mums parodė kelią prie kasos. Pirmyn, ponai. Jūsų laikas baigėsi. Už durų laukia šimtai tokių kaip jūs. Mano pažįstami liko nemaloniai nustebę. Nusprendė nepalikti arbatpinigių. Ir nepaliko.

Gera pica – pigi.  Trys – keturi eurai.  Maždaug 12–15 litų. Tiek vienoje geriausių pasaulio picerijų kainuoja margarita.  Čia mano pažįstami vėl liko šokiruoti. Kodėl taip mažai? Ar ponas Sorbillo kvailas, ar jam pinigų nereikia, ar čia kažkoks picų socializmas?

Negalėjau lietuviams nieko pasakyti. Taip yra, taip buvo ir taip, matyt, bus. Šiek tiek proto ir verslininko gyslelę turintis picerijos savininkas galvotų taip: jeigu pas mane visi nori pakliūti, vadinasi, mano pica yra gera. Jeigu gera ir jeigu žmonės  stovi lauke, vadinasi, kainą reikia kelti. Bet Neapolyje picų kainos nekyla.

Tai yra tikroji picų demokratijos grimasa: pica turi būti prieinama visiems socialiniams sluoksniams. Ir visus socialinius sluoksnius mes matėme picerijoje.

Tai yra tikroji picų demokratijos grimasa: pica turi būti prieinama visiems socialiniams sluoksniams. Ir visus socialinius sluoksnius mes matėme picerijoje.

Mažas pasirinkimas.  Vėlgi – kaip taip gali būti, jeigu galima pasirinkti vieną iš dviejų picų – margaritą arba marinarą?

Mano pažįstami gurmė liko nemaloniai nustebę. Jokių ten variacijų su ananasais ir vištiena jie, žinoma, nesitikėjo, – žmonės, taip sakant, gastronomiškai išprusę. Bet nebuvo nei „capricciosa“, nei su kumpiu, nei su jūros gėrybėmis.

Interjeras – siaubingas.  O taip: daugiau ar mažiau visų Neapolio geriausių picerijų interjero nekūrė brangiai samdomi dizaineriai. Apdailos medžiagos nekvėpuoja prabanga. Indai neatspindi naujausių šios srities tendencijų.

Padavėjai avi sportbačiais ir būna šiek tiek suprakaitavę nuo lakstymo. Mano pažįstami sakė kažko panašaus ir tikėjosi. Bet iš akių mačiau, kad realybė pranoko jų lūkesčius.

Picos skonis. Čia, žinoma, būtų atskiro rašinio tema. Reikia pripažinti, kad margarita su buivolių pieno mocarela mano kompanjonams patiko.  Nors pastabų jie turėjo. Pavyzdžiui: pernelyg apdegę kraštai, pernelyg aukšti kraštai, pernelyg standi tešla, pernelyg mažai ingredientų, pernelyg...

Mes ilgai diskutavome apie picos skonio ypatumus. Žinoma, galiausiai diskusija nukrypo į svarstymus: gal amerikietiška geresnė, gal Vilniuje neblogesnė, gal neapolietiškos picos šlovė – tik mitas?

Gal. Bet šis mitas gyvuoja ir tiek. Pakanka šeštadienio vakarą atsidurti Neapolyje, Tribunolų gatvėje. Visa kita – mūsų ir jūsų subjektyvios nuomonės.     

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min