Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Jurkevičius: Kas įvyks jūsų ir mūsų užstalėje 2017-aisiais?

Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Paulius Jurkevičius Ogi nieko ypatingo, matyt, neįvyks: valgysime, melsimės, mylėsime. Lygiai prieš dešimt metų išleistas, labai išgarsėjęs, o šiandien jau pamirštas amerikietiškojo feminizmo bestseleris perteikė kvailai paprastą laimės formulę. Kuri, gerai pagalvojus, nėra tokia jau beviltiška.

Pamenate: tereikia atsiduoti gero gyvenimo trejybei ir būsime laimingi kaip bestselerio herojai. Maistas. Tikėjimas. Meilė.

Nežinau, kaip mylėsime. Virtualiai ar senobiškai? Aistringai, racionaliai, o gal – vis dar šiek tiek dramatiškai?

Nežinau, kam melsimės. Seniems ar naujiems dievams, ar vienam jau beveik visagaliui netikėjimo dievui?

Bandau atspėti, kaip valgysime. Sočiai ar sveikai? Susipykę su žmonių pasauliu, susitaikę su gyvulių pasauliu ar visavalgiškai? Pagal „Biedronkos“ rinkodaros strategiją ar pagal „Lidlo“? Ar grįšime prie lietuviško, erdvaus, visko pagalvoto (išskyrus kalafiorus)? Valgysime itališkai ar visaip kitaip?

Taip, išplautos liemenėlės Neapolyje džiūsta viešai. Bet ne restorano viduje. O gatvėje.

1. Nuo šio klausimo ir pradėsiu aštuonias gastronomines prognozes 2017-iesiems. Pirmoji: itališkos virtuvės plėtra Vilniuje pasiekė kritinį tašką. Jį užčiuopiau išvydęs naujame itališko stiliaus restorane pakabintą šefės Džulijos „reggiseno“ (it. liemenėlė)! Tikrų italų invazija pavojinga netikriems: tiems vietiniams, kurie tris kartus nuskridę į Romą interpretuoja itališką virtuvę „pagal skonį“. Kitaip tariant, ją sudarko. Reikia pavyzdžių? Pica „italiano“: pomidorų padažas, sūris, mėsos faršas, svogūnai, pievagrybiai, paprikos, kiaulienos filė, „bearnaise“ padažas, aitrūs pipiriukai, raudonėlis, česnakinis aliejus.

2. Kita vertus, klientams po nosimi pakabintas šefės Džulijos „reggiseno“ ką nors sako ar ne? Kažką... Taigi, antroji metų tendencija: dizaino ir interjero beprotybės. Jos irgi pasieks kritinį tašką. Taip, išplautos liemenėlės Neapolyje džiūsta viešai. Bet ne restorano viduje. O gatvėje, – kiek žinau... Mes pralenkėme Neapolį. Trūksta nebent to, ką neapoliečiai vadina „la munezza“. Šiukšlės. Restoranų interjerų ideologai jų kol kas specialiems efektams nenaudos. Bet ką gali žinoti.

Beprotiškai naujoviškas, supertechnologiškas, žaviai „crazy“, Milano baldų salono tendencijas atspindintis restorano interjeras ir „Bugatti“ šakutės bus ir toliau privalomi, dar labiau būtini. Klausimas – kas geriau: geras meniu prastame interjere ar prastas meniu gerame interjere galėtų tapti metų klausimu.

3. Trečioji metų tendencija: teminiai restoranai. Prancūzijoje ir Italijoje jie jau nusibodo. Netgi „McDonalds“ pradėjo vengti tos pačios, gerokai nusibodusios temos. Pas mus monotematiniai įgauna pagreitį.

Pastos namai, vaflių namai, karpių namai, kalakutienos namai, koldūnų namai. Restoranai tampa vieno valgio namais, o rezultatas bus netikėtas: norėsis vakarieniauti namuose. Bet ne vaflių, o savo normaliuose namuose su normalia savo virtuvės įvairove.

4. Vėlyvi pusryčiai. Ketvirtoji tendencija užvaldys daugiau ar mažiau visų restoranų šefų protus ir jausmus. Klientus irgi užvaldys. Vilnius taps pasauline Benedikto kiaušinių ruošimo sostine.

Kas sekmadienį išdrįs pusryčiauti namuose, užuot žaidęs „brunchą“ ant pufikų, tas pelnys šv. Benedikto prakeiksmą. Kas sumanys nueiti normalių sekmadienio pietų, tą maisto kritikai aplos, išvadins retrogradu ir primins Ignalinos faktus. Taigi, sekmadieniais būkite atsargūs. Nesigirkite, kad žmona išvirė („kietai“) kaušinį nepatiekusi geltonos „la hollandaise“ padažo tyrelės.

Kita vertus, pasižvalgęs po Milaną ir Romą, pastebėjau, kad žodis „brunch“ nebesukelia orgazmo, kaip anksčiau. Lokalus ūmiu breksitu apsirgusių britų reiškinys ir tiek. Galimas daiktas, 2018-ųjų pradžioje niekas nebeatsimins, kas yra vėlyvi pusryčiai ir kodėl jiems reikia melstis.

5. Senasis stilius grįžta. Penktoji tendencija jau valdo Europą, pažiūrėsime, ar mus prigriebs.

„Old style“ – tai tie dalykėliai, kurių pasiilgo: 1) gurmanai, 2) gurmė, 3) „foody“: balta staltiesė, normalūs indai, nepriekaištingas, šiek tiek ceremoningas, minimaliai retro stiliumi dvelkiantis aptarnavimas. Visa tai, ko mes atsisakėme kaip beprasmiškų buržuazinių prietarų. Liko kas? Mediniai arba akmens masės stalviršiai, į popierines servetėles suvynioti įrankiai, draugiškai mirksintys padavėjai (studentai), aptarnavimas be ceremonijų. „Bingo!“ sušuks tas restorano savininkas, kuris pajus tam tikro klientų rato melancholiškas nuotaikas.

Senelės kotletai, močiutės varškėtukai, dieduko žuvienė užpildys bendravimo prie stalo tuštumą, išblukusią skonio atmintį.

6. Mamos virtuvė. Ji įkyriai brausis neprašyta ir nekviesta. Šeštoji tendencija – prisiminimai apie tuos laikus, kai moterys ne tik rašė kulinarinius tinklaraščius, bet ir (retkarčiais) malonindavo savo šeimą paprastais, skaniais, nuoširdžiais patiekalais, bus regima ir viešojo maitinimo sektoriuje.

Senelės kotletai, močiutės varškėtukai, dieduko žuvienė užpildys bendravimo prie stalo tuštumą, išblukusią skonio atmintį. Tarkime, Italijoje, „cucina della nonna“ – senelės virtuvė kelis dešimtmečius buvo nebrangios ir neblogos virtuvės garantija. Paskui staiga kažkas apsižiūrėjo, kad virtuvėse vietoje senelės prie puodų stovi vaikinai iš Tuniso. Idilija patyrė krachą. Pažiūrėsime, kaip bus pas mus.

7. Degustacinių meniu maratonas iki šiol valdė „Michelin“ lygio restoranų pasaulį. Nori valgyti „žvaigždutėse“? Pasiruošk trijų valandų, vienuolikos miniporcijų alinančiam maratonui, kurio maždaug pusę sudarys virtuvės šefo „lectio magistralis“ apie produktus, techniką, tų ir kitų metų derlių.

Pas mus tokie dalykai irgi įsivažiuoja po truputį, kaipgi be jų. Belaukiant žvaigždučių... Magiškas žodis degustacija tapo gastrosnobų malda. Kita vertus... Ne visi gimę klausytis. Ir ne visi turi sugebėjimų įdomiai, charizmatiškai papasakoti. Todėl septintoji metų tendencija, matyt, bus vis ryškėjanti takoskyra tarp ilgų, alinančių degustacinių meniu ir ant lentos kreidute surašyto dienos patiekalo.

8. Aštuntoji tendencija yra, bet kol kas ne mums. Ją reprezentuoja žinia apie tai, kad seniausias pasaulyje Bolonijos universitetas suteikė garbės daktaro vardą kam? Virėjui. Atleiskite – virtuvės šefui.

Garbės daktaru tapo Modenos „L‘Osteria Francescana“ šefas Massimo Bottura. Universiteto šviesulių motyvacija įsileisti į savo tarpą virėją buvo stulbinamai paprasta: „Jis įprasmino Italijos kultūrą per gastronomiją tarptautiniame lygmenyje.“

Stop. Kam čia reikėtų labiau melstis – virtuvės šefui ar universitetui? Klausimas lieka atviras. Šiaip ar taip, vis labiau norisi virtuvės šefų, mokančių ne tik maivytis prieš kameras, bet ir turinčių rimtų idėjų, kurios svarbios pasauliui. Taigi: dairomės, ieškome. Kuris pirmasis iš mūsų superšefų pelnys Vilniaus universiteto garbės daktaro regalijas?

Galų gale prognozės visada lieka prognozėmis. Visaip gali atsitikti. Gali ir nieko neatsitikti. Mylėsime „Lidlą“, melsimės „Biedronkai“. Valgysime kaip išeina.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Puota, kuri truko 12 mėnesių

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min