Į Lietuvą kelių valandų susitikimui su premjeru A.Butkevičiumi atvykęs susitikti „Gazprom“ bosas A.Mileris, grįžęs į Maskvą tikriausiai klausia savęs, ar į tas duris pataikė. A.Mileris derėjosi su A.Butkevičiumi, bet paaiškėjo, kad tai, dėl ko galbūt tartasi ar susitarta, nieko nereiškia, nes viską lems prezidentės D.Grybauskaitės žodis.
O prezidentė nedviprasmiškai pareiškė, kad su „Gazprom“ nėra dėl ko derėtis, nes Rusijos gigantas, daug metų begėdiškai apiplėšinėjęs Lietuvą, tiesiog privalo mums dujas parduoti daug pigiau nei iki šiol. Be jokių kalbų apie naujas ilgalaikes sutartis, „Gazprom“ iki šiol priklausančios dujų tiekimo infrastruktūros Lietuvoje dalybas, dujų tranzitą į Kaliningradą, suskystintųjų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje projektą ar, juo labiau, 5 milijardų litų dydžio Lietuvos ieškinį Rusijos koncernui Stokholmo arbitraže.
Vargšas A.Butkevičius, bandęs su „Gazprom“ kalbėtis žmoniškai, vargšas. Norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada – gavo per snapą. Ir taip, kad maža nepasirodė. D.Grybauskaitė unisonu su iki A.Butkevičiaus premjero kėdėje sėdėjusiu A.Kubiliumi viešai suabejojo, ar socialdemokratų lyderis nesirengia išduoti Lietuvos interesų.
Maža Lietuva juk sugriovė Sovietų Sąjungą, tai kodėl negalėtų pirmoji parklupdyti ant kelių vienos galingiausių pasaulio bendrovių „Gazprom“?
Kol apie Lietuvos interesų išdavystę kalbėjo tik A.Kubilius, kuriam premjeraujant ir visomis keturiomis ginant Lietuvos interesus dujų kainos ne mažėjo, o tik nuolat didėjo, A.Butkevičius galėjo nekreipti dėmesio. Bet prezidentė – jau kas kita.
D.Grybauskaitė viešai pareiškė nebuvusi informuota, ką su A.Mileriu tarėsi ir gal sutarė A.Butkevičius. Dar daugiau. Valstybės vadovė pareiškė gavusi slaptą pažymą, iš kurios sužinojo, apie ką iš tiesų derėtasi.
Per ausį gavęs A.Butkevičius neatsuko kito skruosto ir atkirto, kad prezidentei viską pats papasakojo, o tai, kas parašyta niekieno nepasirašytoje pažymoje, nėra tiesa. Tai kas tada – melas? Prezidentė kol kas nutylėjo, bet, būkime tikri, kito skruosto neatsuks.
Gal užbėgdamas už akių A.Butkevičius atskleidė, kas labiausiai rūpi rusams. „Gazprom“ mainais į pigesnes dujas norėtų, kad Lietuva atsiimtų ieškinį iš Stokholmo arbitražo. Tiesą sakant, anokia čia naujiena, juk iš esmės Lietuva ant derybų stalo nieko daugiau ir neturi ką padėti.
Terminalo Klaipėdoje statybų jau nesustabdysi, ES III energetikos paketo įgyvendinimo Lietuvoje irgi nenutrauksi, dujų tranzito vamzdžio į Kaliningrado sritį neužsuksi, naujos ilgalaikės sutarties irgi nepasirašysi, nes kam gi tada tas terminalas? Lieka tik Stokholmo arbitražo korta, kurios kaina – 5 milijardai litų. Tačiau prezidentė D.Grybauskaitė ir šį kozirį išmušė iš A.Butkevičiaus rankų, nes yra įsitikinusi, kad Lietuva Stokholmo arbitražą laimės, todėl „nėra jokios nuolaidos, kurią Lietuva galėtų arba turėtų daryti „Gazprom“.
Tai dėl ko tada A.Butkevičiui derėtis su A.Mileriu? Ką jis gali pasiūlyti mainais už pigesnes dujas? Į snukį, atleiskite už žargoną? Drąsu. Bet maža Lietuva juk sugriovė Sovietų Sąjungą, tai kodėl negalėtų pirmoji parklupdyti ant kelių vienos galingiausių pasaulio bendrovių „Gazprom“? Galėtų, juk mes mokame bene brangiausiai pasaulyje už dujas ir nieko, gyvename sau ir vargo nematome.
Galėtų, jei Lietuvos vadovai derėtųsi su „Gazprom“, o ne vienas su kitu. Galbūt mes ko nors nežinome, bet kol nežinome, tokia derybų taktika, kai premjeras su Rusijos koncernu bando šnekėtis, o prezidentė viešai jį įtarinėja išdavyste, atrodo mažų mažiausiai šizofreniška. Gal geriau jau visai nesiderėti, kol dujos dar labiau nepabrango?
