Žmogui, kuris ne tik sukūrė Ūkio banką, bet ir sužlugdė jį savo rankomis. O gal liežuviu. Koks dabar skirtumas?
Žinia, kad Ūkio bankas priėjo finišo tiesiąją, Lietuvai yra gera. Nepaisant to, kad kainuos mokesčių mokėtojams daug: kelis šimtus milijonų litų, o gal ir milijardą. Tiek visi turėsime sumokėti už tai, jog daug metų keliaklupsčiavome prieš Napoleoną, kuris vaizdavosi galįs viską.
Buvęs turgaus vertelga, kaip ir dauguma anuomet, neaiškiais būdais praturtėjęs laukinio privatizavimo metais, sulipdė nemažą verslo imperiją, kuri išsikėtojo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Balkanų šalyse ir net Škotijoje. Prokurorai tikriausiai dar ilgai aiškinsis, kur guli ar dingo V.Romanovo pinigai, nes šio itin apie tiesą ir dorą mėgstančio postringauti veikėjo verslas išsiskyrė neįtikėtinu neskaidrumu: visi žino, kad šeimininkas yra V.Romanovas, bet niekas negali įrodyti, kad jis yra savininkas.
Sakoma, kad pinigai nekvepia. Keistuoliu laikomas V.Romanovas greitai tai pajuto ir savo bekvapiais milijonais dosniai apdalijo politikus, verslininkus, kultūros ir meno pasaulio žmones, žurnalistus, sportininkus.
Dėl lito ne tik vargetos, bet ir verslo, kultūros, meno, sporto, politikos, žiniasklaidos elitas nesibodi pabūti kvailiais.
Futbolo klubai Lietuvoje, Škotijoje, Baltarusijoje, dosni parama Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, išskirtiniams meno festivaliams, Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo išgelbėjimas nuo bankroto, dosnus verslo projektų finansavimas, žiniasklaidos grupės įsigijimas, sporto televizija, Lietuvos žmonių partijos įkūrimas V.Romanovui leido pasijusti didžiausiu Lietuvos kultūros ir sporto mecenatu, netgi vieninteliu tikruoju Lietuvos istorijos ekspertu, Lietuvos vėliavnešiu ir ariju, kurio šaknys – ne sovietų karinio laivyno povandeniniame laive, o senovės Romoje.
O iš tiesų šis chamas ir nepraustaburnis manė turįs teisę už savo (o gal Ūkio banko indėlininkų ar palūkanas už paskolas mokančių verslininkų?) pinigus viešai dergti ir tyčiotis iš visų, kas jam nepatinka.
Turėtume atgailauti, kad taip ilgai šį Napoleoną pakentėme, kad rimtu veidu su juo diskutavome, kad juokėmės iš jo kvailų pokštų, linksėjome klausydamiesi jo įžeidimų, nesišaipėme iš jo kvailysčių, kad ėmėme jo pinigus, kad stojome į jo partiją, kad žaidėme jo komandose.
V.Romanovas parodė, ką Lietuvoje reiškia pinigo galia. Pasirodo, dėl lito ne tik vargetos, bet ir verslo, kultūros, meno, sporto, politikos, žiniasklaidos elitas nesibodi pabūti kvailiais ar klounais. Artimiausiomis dienomis pamatysime ir išgirsime, kokį gerą, nesavanaudį ir dosnų žmogų Lietuvos bankas surietė į ožio ragą. Nieko naujo – panašus choras raudojo ir po „Snoro“ banko uždarymo. Ką gi, bent jau pamatysime, kas kiek kainuoja.
