Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Valatka: Baltijos kelias šiandien mus veda per Rytų Ukrainą

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rimvydas Valatka Buvusių sąjūdininkų noras atsistoti į Baltijos kelią tose pat vietose, kur stovėta prieš 25 metus, yra ne tiek naivus, kiek rodantis įgimtą mums, lietuviams, fantazijos stoką. Antrą kartą į tą pačią upę? Jei ir būtų įmanoma, ar reikia? Molotovo-Ribbentropo paktas, prieš kurį estai, latviai ir lietuviai simboliškai stojo į Baltijos kelią, de facto denonsuotas jau kadaise. Lietuva laisva. Pavojai jai dabar iškilę tokie, kuriems įveikti reikia ne simbolinių žingsnių, o realių sprendimų.

25-eri metai yra velniškai daug. Tiek daug, kad koks milijonas iš tų beveik trijų milijonų, kurie liko Lietuvoje, menkai nutuokia arba išvis nenutuokia, kas tai per daiktas.

Turėtume pripažinti, kad, minėdama tokias istorijos datas, vyresnioji Lietuvos karta, ypač ta jos dalis, kuri šlovina Sąjūdžio laikus, priešpastatydama juos dabartinių laikų sugedimui, nuolat rizikuoja atsidurti emigranto, kuris įšala buvusiame laike, padėtyje.

Turėtume pripažinti, kad, minėdama tokias istorijos datas, vyresnioji Lietuvos karta, ypač ta jos dalis, kuri šlovina Sąjūdžio laikus, priešpastatydama juos dabartinių laikų sugedimui, nuolat rizikuoja atsidurti emigranto, kuris tarsi įšala buvusiame laike, padėtyje.

Kuo entuziastingiau bandome nupiešti idiliškos praeities paveikslą, tuo labiau daromės panašūs į Kanados lietuvio A.Šileikos romane „Pirkiniai išsimokėtinai“ pavaizduotą lietuvį emigrantą, auginantį tris jau emigracijoje gimusius sūnus, kuriems jis atrodo nepaprastai juokingas. Ir ne tik pasakodamas apie gyvenimą Lietuvoje, kurį nuo aprašomos dabarties skiria net mažiau nei ketvirtis amžiaus:  

„Žvakes naudodavome apšvietimui. Kiekvieną vakarą uždegdavome keletą avitaukių lajaus žvakių ir visi namai smirdėdavo kaip šlapia vilna. Smarvė ypač stipri būdavo žiemą, kai ketvirtą popiet sutemdavo ir būdavo per šalta atidaryti duris, kad kambariai šiek tiek prasivėdintų.

– Kodėl nenaudodavote žibalinių lempų?

– Žibalas kainuoja pinigus, o avitaukiai – ne.

  – Jūs tikriausiai buvote tikri vargšai.

– Ne. Vargšai degindavo balanas.

– Tėti, – tarė Džeris. – Būk geras, nepasakok šitų istorijų mano draugams, gerai? Jie pamanys, kad tu kažkoks urvinis žmogus.

– Mano motina pati verpdavo vilną ir linus.

– Taip, taip, –  tarė Džeris. – O krosnį kurdavote titnagu.“

Baltijos kelias buvo vienas tų retų atvejų, kai lietuviai parodė turintys fantazijos. Idee fix, kuri suveikė. Galėjo ir nesuveikti, jei pūzrai, kurie tuomet sėdėjo Kremliuje, būtų buvę įpratinti veikti, o ne laukti įsakymų. Jie buvo be fantazijos – kažko dar laukė.

Baltijos kelias buvo vienas tų retų atvejų, kai lietuviai parodė turintys fantazijos. Idee fix, kuri suveikė.

Laukiančiųjų ir Lietuvoje buvo daugiau nei stovinčiųjų Baltijos kelyje, kuriame kai kas jau priskaičiavo buvus visą milijoną. Nebuvo milijono. Bailiai ir vidutinybės laukė toli nuo Baltijos kelio. Ir sulaukė savo valandos.

Šiandien, kai ne tik tie, kurie kvietė į Baltijos kelią, jį organizavo, kurie tapo CNN ir BBC dienos žvaigždėmis, bet ir V.Landsbergis jau yra politikos paraštėje, tie, pratūnojusieji nuošaly, yra valstybės prezidentai, premjerai, ministrai ir užima didžiąją dalį Seimo. Žvaigždžių valanda trumpa, mokančių nekišti piršto tarp durų ir kantriai laukti – visas gyvenimas.

Sąjūdžio ir Baltijos kelio lyderis V.Landsbergis į prezidentus negalėjo pretenduoti nė iš tolo. A.Brazauskas ir D.Grybauskaitė Baltijos kelyje nebuvo, bet jie buvo ne tik išrinkti prezidentais, bet ir užbūrė daugumos lietuvių širdis.

Tai nėra priekaištas nei praeičiai, nei tautai. Taip baigiasi visos revoliucijos. Ir tai – priešingai nei sako manantieji, kad gyvenimas šioje karalystėje turi būti teisingas, – yra normalu. Per tuos 25-erius metus tiek daug kas pasikeitė, kad net galva sukasi. Kas buvo į Baltijos kelią stojusi Lietuva 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją?

Pasauliui nežinoma, okupuota „respublika“ už geležinės uždangos, kurios teritorija buvo prifarširuota sovietų naikintuvų, raketinių ir oro desanto divizijų bei kitų karinių bazių su 100 000, o gal ir daugiau kariškių.

Tauta, kuri susidėjo iš 202 000 formalių komunistų, 400 000 komjaunuolių, beveik milijono kolchozų baudžiauninkų, auginusių 3,5 mln. kiaulių  badmiriaujančiai Rusijai, 10 000 ar net daugiau KGB skundikų, 200 disidentų ir kelių tūkstančių buvusių partizanų. Iš žmonių, kurių absoliuti dauguma didžiavosi, kad tiek ir tiek pavagia iš savo fabriko, kolchozo etc. Tai buvo vieta, kur didžiausia gėda per giminės susibūrimus būdavo prisipažinti, jog tu nieko nepavagi ir nieko negauni „iš šalies“ ar iš „po skverno“.

Tauta, kuri susidėjo iš 202 000 formalių komunistų, 400 000 komjaunuolių, beveik milijono kolchozų baudžiauninkų, auginusių 3,5 mln. kiaulių  besotei Rusijai, 10 000 ar net daugiau KGB skundikų, 200 disidentų ir kelių tūkstančių buvusių partizanų.

Sovietų okupuota provincija, kurios visų parduotuvių lentynose rūkytos dešros, bananų, žieminių batų ir tinkamo gerti alaus būtum radęs mažiau nei to dabar turi kokio Mosėdžio parduotuvėlė. Šalis, kurioje įsivesti laidinį telefoną reikėjo laukti metų metus arba turėti „blatą“, o didžiausias gyvenimo tikslas buvo trijų kambarių kooperatinis butas ir surūdiję „Žiguli“, kurių turėjo užtekti visam žmogaus gyvenimui.  

Kas šiandien yra Lietuva?

NATO ir ES narė. O net didžiausias Baltijos kelio fantazuotojas tą dieną toliau Suomijos pavyzdžio priklausomybės nuo SSRS netraukė. Šengeno erdvė, poilsis Turkijoje, Kretoje ir kitur, kai net nelabai dideli turtuoliai sako, kad ten skristi yra pigiau nei ilsėtis Palangoje. Parduotuvės lūžta nuo prekių, o keliai – nuo vakarietiškų automobilių. Tai šalis, kur kiekvieno kišenėje net didžiausias vargšas nešiojasi po „mobiliaką“ ar net du.

Bet svarbiausia, kad Lietuva jau tapo šalimi, kur net didžiausias vagis viešai nebedrįsta girtis, kiek jis pavagia ir susikombinuoja. Priešingai, didžiausias vagis dabar čia labiausiai mušasi į krūtinę, kad yra pats doriausias žmogus ir net pirmas kyla į viešą kovą su korupcija.

Taip, politikai nevykę, emigracija milžiniška, teisybės mažai, kiaulės išpjautos ir šernai iššaudyti, bet ar nors vienas – pabrėžkime tai – nors vienas sveiko proto žmogus norėtų grįžti į 1989-ųjų Lietuvą? Gali sakyti, ką nori, bet darbas Londono statybose yra tūkstančius kartų įdomiau ir tiek pat geriau apmokamas nei vargas nuo saulės patekėjimo iki laidos kolchoze.

Gyvenimas yra keistas, ir Lietuvos istorija tai patvirtina. Mes gavome tai, kam nei fiziškai, nei moraliai nebuvome pasiruošę net ir stovėdami Baltijos kelyje, tai, kas Europoje klostėsi šimtmečius, bet vis tiek nesijaučiame laimingi.

Ar tai reiškia, kad savo kartybės taurės tada, iki Baltijos kelio, vis dėlto nebuvome išgėrę iki dugno, todėl kai kam vis dar norisi – tegu ir proto pritemimo metu – patraukti iš sumautos rusiškos gertuvės?

Žmogui niekada nebus gana, o lietuviui niekada nebus gerai. Todėl visiškai pakaktų, jei šiandien suprastume vieną dalyką – tai, kad per tuos 25 metus neatpažįstamai pasikeitė ir Lietuvos priešų pasaulis.

Žmogui niekada nebus gana, o lietuviui niekada nebus gerai. Todėl visiškai pakaktų, jei šiandien suprastume vieną dalyką – tai, kad per tuos 25 metus neatpažįstamai pasikeitė ir Lietuvos priešų pasaulis.

Pusiau liberali B.Jelcino Rusija ne tik išnyko istorijos ūkuose, bet ir paleido į istorijos šiukšlinimo kelią neūžaugą saugumietį, kuris per trumpą laiką grąžino rusus ten, kur kai kurie supykę lietuviai kartais piktai pasako norintys grįžti. Ten, kur valdžia yra viskas, o žmogus yra niekas.

Taigi, jei kam šiandien Lietuvoje yra blogai, tepasižiūri į Ukrainos rytus, kur Rusijos caras išdarinėja tai, ko jo pirmtakai nepadarė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tuoj po Baltijos kelio.

Todėl šiandien Baltijos kelias, net jei milijonas iš trijų milijonų ir nebežino, kas tai buvo, yra ne sugrįžimas į mielas širdžiai stovėjimo ir susikabinimo rankomis vietas prieš ketvirtį amžiaus. Baltijos kelias dabar veda mus per Donecką ir Luhanską, Izvarino pasienio punktą, Ilovaiską ir Saur Mohilą, kur žiauriuose mūšiuose su iki dantų ginkluotais Rusijos specnazo diversantais žūsta jauni Ukrainos vyrai, pakilę ginti savo ir mūsų laisvės.

Mažiausiai, ką galėjome padaryti rugpjūčio 23-iąją, tai nuimti visus okupantų paliktus, ketvirtį amžiaus mūsų laisvę teršusius ir net kultūros „paveldu“ paskelbtus ženklus, visus tuos „raudonarmiečius“ nuo Vilniaus tiltų, pakelių akmenis, skirtus įamžinti okupantų ir vietinių stribų „žygdarbius“, „žuvimo vietas“ kovojant su lietuvių rezistencija.

Nepadarėme. Net maži realūs sprendimai – sunkiau nei dideli simboliniai žingsniai. Kuriais patriotizmą ypač demonstruoja tie, kurie tada murmėdami laukė, kuo viskas pasibaigs. Laiko dar yra. Tikėkimės, kad yra.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min