Išsigimėlių pergalės fronte prieš mirusius garantuotos. Mirusieji, kaip žinoma, apsiginti negali, o kapų su lenkiškais užrašais gausu net Žemaitijoje.
Absoliučiai daugumai lietuvių nereikia aiškinti, kiek žmogus turi išsigimti, kad jis imtų dergti ant kapo. Pagarba mirusiam, nesvarbu, ar jis draugas buvo, ar priešas, tebėra pamatinė tautos vertybė. Regis, kažkam ir ši vertybė jau stovi skersai gerklės.
Išpuolis prieš kapą užtraukė Lietuvai gėdą. Kita vertus, ironiška yra tai, kad tautininkiški kapinių vandalai smarkiai apsijuokė. Nes J.Piłsudskis niekada nebūtų supykęs už Gedimino stulpus. Iš senos lietuvių giminės kilęs, senuoju lietuviu save laikęs maršalas Gedimino stulpams ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, apskritai lietuviams jautė nepalyginamai didesnę pagarbą, nei tie, kurie savo meilę Lietuvai XXI amžiuje besugeba parodyti tik dergdami ant kapų.
Kariavo su Lietuva, užėmė Vilnių? Taip. Toks laikas buvo. Ginklai ir divizijos visoje Rytų ir Vidurio Europoje buvo svarbesni argumentai už susitarimą. Ar mes patys nepadarėme to paties, kai prisijungėme Klaipėdą? Idealiai atlikta operacija pasinaudojant maršalo metodu. Ar dabar turime dėl to barstytis galvas pelenais? Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos yra vienas drąsiausių mūsų politikos žingsnių per pastarąjį šimtmetį.
Tai ko pykti? Juolab kad Vilnius štai jau greit 73 metai kaip priklauso Lietuvai.
Tai iš kur tokia bjaurastis lenda dabar? Iš kur tas įsitikinimas, kad mus ir dabar vis dar skriaudžia? Iš kur tas mazochistinis noras būti auka, kai – gal laikas sau tai pripažinti – esame XX a. istorijos nugalėtojai?
Tai gal baikim šaudyti į praeitį? Baikim vieną kartą kariauti su mirusiais.
Galimas daiktas, kad tie, kurie užsivedę kariauja su „w“ (apie kapinių vandalus nėra ko ir kalbėti), realiai bijo ne Lenkijos ir lenkų, o patys savęs. Mes vis dar bijome būti nugalėtojais. Todėl, kad vadovaujantis demokratijos sampratomis, būti nugalėtoju reiškia didelę atsakomybę. Nugalėtojas ne keršija kaip bailus diktatorius, o kilniadvasiškai rūpinasi – silpnesniais, mažumomis. O už ką atsakinga auka? Už nieką. Tik dūsauja, verkia ir skundžiasi, kaip ją skriaudžia.
Regis, būtent to mes ir bijome – dvasinio perėjimo iš pralaimėtojų stovyklos į nugalėtojų. Šis neatitikimas kasdien vis labiau bado akis, todėl būtent dabar ir ėmė išlįsti į paviršių tiek aukos mąstymo padiktuotų recidyvų.
Patinka tokia žeminanti poza? Neprisibuvome auka? Ar to reikia tautai, ar vis dėlto tik keliems politiniams atsilikėliams, kurie tokiu bjauriu būdu bando išsaugoti nepelnytai gautą priėjimą prie lovio?
Laikas nustoti būti paralelinių tikrovių šalimi. Jei nepriimsime laimėtojų titulo, gauto iš istorijos ir Dievo, ir neišsiugdysime nugalėtojų psichologijos, nė nepajusime kaip vėl tapsime pralaimėtojais. Visam laikui. Tai gal baikim šaudyti į praeitį? Baikim vieną kartą kariauti su mirusiais.
