Kiek ten algos gavo Ūkio banko laikinasis bankroto administratorius Ą.Audickas? Niekingus 40 tūkst. Lt. O kaip pavydo apakintos mūsų akys lipo iš orbitų. Kiek kaltinimų liejosi Lietuvos banko valdytojui V.Vasiliauskui, advokatų kontorai, su kuria jie abu buvo susiję, bet išėjo, kad nesusiję.
O kiek gauna „Snoro“ bankroto administratorius N.Cooperis? O velnias jį žino. Kažkada Seimas davė jam ir konsultantams išleisti ar ne 80 mln. Lt. Kurių lyg ir buvo per mažai.
Kiek uždirba N.Cooperis, V.Vasiliauskas nesako. Nes Lietuvos bankas netvirtina bankroto administratoriaus išlaidų. Bet galima palyginti su laikinuoju „Snoro“ administratoriumi S.Freakley, kurio alga buvo 484 tūkst. Lt. Daugiau kaip dešimt kartų didesnė nei Ą.Audicko, o visa S.Freakley kompanija žaibiškai „uždirbo“ dar 17 mln. Lt.
Taigi jei jau prabilome apie tikėjimą, tai geriau būtų tikėti Dievą, o ne V.Vasiliauską, N.Cooperį ir jo konsultantus. Pagaliau net Dievą tikinčius kartais ištinka rimtos abejonės.
Ar galėtų tiek gauti lietuvis? Net jei jis būtų talentingiausias finansininkas? Net jei tokių turėtume, bet neturime, anot V.Vasiliausko? Apsaugok, Viešpatie. Net ir V.Vasiliauskas supranta, kad už tokią algą, skirtą lietuviui, jo molekulinį kūną tauta per sekundę į vandenilio ir deguonies atomus suskaidytų.
O dėl N.Cooperio algos, didelės ne provincialaus Vilniaus, o Londono Sičio masteliais, tyli net aršiausi Seimo nariai. Net buvusi laikinoji „Snoro“ bankroto tyrimo komisija, net jos siela V.Mazuronis – lyg burnas kas būtų užsiuvę.
Atrodo, yra tokia nuomonė, kad to klausti nereikia. Nes N.Cooperis Lietuvoje žaidžia lyg ir be konkurencijos. Yra ne mūsų ryšio zonoje. Jam negresia drebinti kinkas prezidentės prieškambaryje. Jis nepasiekiamas mūsų kritikos. Skraido kita, daug grakštesne, būrams nepasiekiama orbita. Kaip kažkada „Williams“.
Penktadienį suskaičiuoja, kiek dešimčių, o gal ir šimtų tūkstančių įkrito į asmeninę sąskaitą ir skrenda savaitgaliui į Londoną. Bilietas už savus? Verslo klase? Ar vis dėlto irgi už mūsų litus? Nepaklausi. O jei paklausi, negausi.
Ar galėtų taip skraidyti į Londoną lietuvis bankroto administratorius? Negalėtų. Bet kurį audicką už tai sudegintume atviro pavydo liepsnoje. O N.Cooperiui nieko. Ir taip dar kokius ketverius metus. Banko bankroto procedūros trunka ilgai. Ko dar reikia iki pilnos laimės ne pačiai sėkmingiausiai Londono firmelei? Lietuva turtinga – sumokės.
Bet, V.Vasiliausko žodžiais, pinigai į banką plaukia. Net 1,5 mlrd. Lt sugrįžo? Tai, kad pinigai plaukia į banką, rodo ne tai, kad N.Cooperis puikiai dirba, o tai, kad „Snoras“ buvo išdavęs daug kreditų verslo įmonėms ir piliečiams. Štai jie tvarkingai ir grąžina paskolas su palūkanomis. Buvo ir pinigų sąskaitose. Ne milijardas, bet netoli to. Ar būtų jų N.Cooperis, ar mūsų N.Kepuris, tie pinigai grįžtų.
Bet V.Vasiliauskas sako, kad privalome neužmiršti, jog susidūrėme su banku, kuris veikė tarptautinėje erdvėje, valstybėse, kurių jurisdikcija itin sudėtinga. Todėl ir prireikė „pakankamai kompetentingo“.
O Ūkio bankas nedirbo ten ir taip? Bet pakankamai kompetentingų vyrų su superalgomis iš užsienio čia neprireikė. Bet tiek to – nesikabinėkime. Gal iš tiesų N.Cooperis surado daug „Snoro“ turto užsienyje? Ko joks lietuvis, anot centrinio banko valdytojo, nebūtų radęs?
V.Vasiliauskas kalba apie procesą Šveicarijoje prieš bankus, kurie dalyvavę „Snoro“ savininkams persivedant banko vertybinius popierius į asmenines sąskaitas. Suma – 830 mln. litų. Kaip įtariama. Dar Kaimanų fondai. Dar derybos su Latvijos vyriausybe dėl „airBaltic“ skolų.
Puiku. Bet tai Vakarų erdvė. O kaip ten su „Snoro“ nuosavybe Maskvoje ir Ukrainoje? Ar nors vienas N.Cooperio konsultantas buvo ten bent nosytę įkišęs? Juk po „Snoro“ nacionalizavimo tai irgi Lietuvos – visų mūsų turtas.
Neteko girdėti. Gal pamiršo? Tiek darbų. Ar gali taip būti, kad tas turtas prarastas, net nepabandžius jo išsaugoti? Sklinda tokie gandai. N.Cooperis ir V.Vasiliauskas gali juos paneigti. Beje, o kaip ten su Ūkio banko turėtu nekilnojamuoju turtu Maskvoje? Juo jau disponuoja Lietuva?
Vis dėlto spengiančioje tyloje tikrai nejauku taip provincialiai teirautis tokia šventa tautine finansine tema. Į kurią valstybė, kiek ten įsūdė? Keturis milijardus be palūkanų. Gal iš tiesų be reikalo nepasitikime N.Cooperiu, jo konsultantais ir V.Vasiliausku? Kuris, jei kas, leis mesti į jį akmenį. Gal tikrai turime tikėti, kad viskas padaryta čikičiki?
Trumpa mūsų atmintis. Kiek A.Sekmoko kontora išleido atominės elektrinės uždarymo konsultantams iš Londono? Dešimtis milijonų litų. Rezultatai? Kai kuriuos „konsultantus“ patys su triukšmu (ir kompensacijomis) išvijo. Bet atominės jėgainės uždarymo reikalai tokie prasti, kad Briuselis mūsų pasakomis netiki. Ir pinigų, kiek reikia, neduoda.
Taigi jei jau prabilome apie tikėjimą, tai geriau būtų tikėti Dievą, o ne V.Vasiliauską, N.Cooperį ir jo konsultantus. Pagaliau net Dievą tikinčius kartais ištinka rimtos abejonės. Todėl su S.Freakley ir N.Cooperio pasirinkimą aistringai ginančiu V.Vasiliausku galima sutikti tik dėl vieno – tenka pripažinti, kad šiuo požiūriu tikrai esame provincija. Kur būti užsieniniu N.Cooperiu yra daug kartų geriau nei būti lietuviu.
