Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Valatka: Po viceprezidento J.Bideno vizito – Amerika tikrai padės, bet gintis turėsime patys

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rimvydas Valatka Retai taip būna, bet JAV viceprezidento J.Bideno vizitas buvo tikrai svarbus. Jo žinia: JAV mūsų nepaliks, net jei NATO trypčios, duos naikintuvų, gal ir kareivių. Bet ginti savo šalį privalome pirmiausia patys. Bent kelias dienas po agresijos. JAV armija toli, o V.Putino esesininkų divizijos čia pat – Eitkūnuose ir Tilžėje stovi. Ar įmanoma tai padaryti su 0,8 proc. BVP ir tik 6 500 karių?

Su tokiais pinigėliais dar niekas tėvynės neapgynė. Nereikia būti generolu, kad suprastum: atlaikyti vienu metu du priešo smūgius iš Baltarusijos ir Karaliaučiaus pietuose uždarant sausumos Lietuvos sieną su Lenkija, viena brigada nepajėgs.

Tai viena. Antra, kodėl amerikiečiai turėtų guldyti galvas už Lietuvą, kuri pati krašto gynybai gaili pinigų? Kodėl jauni amerikiečiai ir lenkai turėtų guldyti galvą už V.Kaikario teisę tyčiotis iš Lietuvos kariuomenės? „Amerikiečiai nesupranta tokio mažo mūsų gynybos biudžeto dydžio, jie sako, kad „mes dėl jūsų padarysime viską, o jūs patys?”, – taip mūsų padėtį piešia ambasadorius JAV Ž.Pavilionis.

Nėra kito būdo apginti nepriklausomybę ir valstybės teritorinį vientisumą, kaip tik priešintis agresoriui. Nesugebėjus atremti pirmo smūgio, gali nepadėti nei NATO 5 str., nei JAV garantijos.

Nėra kito būdo apginti nepriklausomybę ir valstybės teritorinį vientisumą, kaip tik priešintis agresoriui. Nesugebėjus atremti pirmo smūgio, gali nepadėti nei NATO 5 str., nei JAV garantijos. Kaip nepadėjo nesipriešinančiai Ukrainai britų ir JAV garantijos, duotos 1994 metais, kai Ukraina, mainais į teritorinį  vientisumą, atsisakė atominio ginklo. Vašingtono ir Londono parašai po okupacijos fakto pasirodė tokie pat beverčiai kaip ir Rusijos. Ar žinote šalį, kuri pati nesipriešino, o ją būtų gynusios kitos valstybės?

Tik ar tikrai taip dramatiška? Gal per anksti skambinti pavojaus varpais, sėti paniką?

Niekas negali atsakyti tiksliai. Net A.Hitlerio keliu pasukęs V.Putinas to, ko gero, nežino. Lošimas priklauso nuo kortų, kurios jam iškris, pirmiausia lošiant iš Ukrainos. Bet jei verslininkas bankui pateikia verslo planą tik su scenarijum, kaip viskas bus gerai, ir bankas neklausia, o kaip bus, jei visos sąlygos realybėje bus blogesnės, tai bankininkas paprasčiausiai kvailas. Arba nedoras.

Taip pat ir politikoje. Nenumatyti blogiausio scenarijaus – neatsakinga.

Kokie faktai? Ukrainos pietiniame ir rytiniame pasienyje Rusija telkia dideles puolimo pajėgas – su šturmo lėktuvais ir taktiniais bombonešiais, raketine artilerija. Tai praneša ne tik Ukrainos žvalgyba. JAV žvalgyba taip pat tvirtina, kad kad rusai gali pulti Ukrainą bet kurią dieną. V.Putino tikslas – neleisti, kad gegužės 25-ąją įvyktų Ukrainos prezidento rinkimai. Po kurių Kremliaus propagandistų nešvanki dainelė apie nelegitimią Ukrainos valdžią virstų mekenimu.

Tai kiek laiko mums liko? Metai, dveji? Ar galima biudžeto krašto gynybai didinimą iki 2 proc. BVP išdėlioti per penkerius metus, kaip siūloma?

Tokiu atveju geriau nepradėti. C.Manerheimas nuo pat 1931 m. ragino Suomijos politikus skirti gynybai daugiau lėšų. Niekas nesiklausė. Netgi tyčiojosi iš jo ir vijo šalin. Gerai, kad bėdai ištikus Suomija turėjo patį Manerheimą. Mes Manerheimo neturime. Ką galime priešpastatyti fašistuojančiai Rusijai?

Laisvų žmonių valią. Tokią kaip 1988-1991 metais. Kai darėme net tai, kas atrodė techniškai neįmanoma. Prezidentės, premjero ir Seimo valią. Suvokimą, kad žiogo gyvenimo vasaros etapas baigėsi. Po europinės šilumos stojo šalta rusiška žiema. Rusija žengė į karo kelią ir iš jo nesitrauks. Jei tik ir toliau matys mūsų minkštakūniškumą. Vaikišką verslininkų brukamą vaizdinį, kad užteks Rusijos neerzinti, ir ji mūsų nelies. Gaila, kad mūsų verslininkų niekas nemokė istorijos.

Bet nejau mes, lietuviai, norime karo? Juk karas su Rusija Lietuvai reikštų sunaikinimą? Logiškas klausimas. Ir atsakymas toks pat – taip, tai reikštų Lietuvos sunaikinimą. Tačiau tai neišsamus atsakymas. Pilnas atsakymas – trečią kartą per šimtą metų Lietuvos iš Rusijos okupacijos griuvėsių jau nepakelsim. Todėl ir dar vienos Rusijos okupacijos negalime sau leisti.

Net jei dabar tai tėra viena galimybė iš tūkstančio, privalome padaryti viską, kad Rusija net nepagalvotų apie tai, kad čia galima kišti nosį. Variantas tėra vienas: turėti tokią armiją ir tokią gynybos sistemą, kad priešas suprastų, jog tai nebus toks pasivaikščiojimas, kaip po Krymo kurortus. Reikia turėti tokį VSD, kuris ne komiksus iš kliauzų prezidentei kurtų, o rimtai dirbtų su penktąja kolona. Reikia ne simbolinės, o tikros NATO karinės bazės Lietuvoje.

Trečią kartą per šimtą metų Lietuvos iš Rusijos okupacijos griuvėsių jau nepakelsim. Todėl ir dar vienos Rusijos okupacijos negalime sau leisti.
Net jei dabar tai tėra viena galimybė iš tūkstančio, privalome padaryti viską, kad Rusija net nepagalvotų apie tai, kad čia galimą kišti nosį.

Jei lietuviai nenori karo, o karo nenori kiekvienas sveiko proto nepraradęs žmogus, reikia padaryti viską, kad net toks agresorius kaip V.Putinas, suprastų, jog kišti nosį į Lietuvą per brangiai kainuos.  

To pasiekti galėsime tik atsisakydami dalies asmeninio komforto, geresnio gyvenimo. Be kita ko, ir verslo plėtros į Rusiją. Tam, kad netaptume lengvu grobiu ir neprarastume to, ką jau turime. Kokia yra ne tik Vakarų, bet jau ir mūsų visuomenės problema?

Tai, kad visi galvojame tik apie save: o mano alga, mano pensija, mano sūriai ir mano sviestas. Prancūzai dar gali taip galvoti, kad gal nieko tokio, jei jie rusus apginkluos „Mistral” laivu. Mes negalime. Esame pirmoje fronto linijoje su Kremliaus mišugenu, ir niekas mūsų toliau į užnugarį neperkels. Kito kelio, kaip tik aukoti dalį savo gerovės krašto gynybai, nėra. Tam, kad per trumpiausią laiką būtų sukurta dvigubai didesnė, labai mobili ir gerai ginkluota kariuomenė.

Mums reikia ne vieno „Aitvaro”, kuriuo žavisi JAV jūrų pėstininkų vadai, o trijų keturių. Ar tai problema? Vien per Afganistaną kiek aitvarų perėjo. Susigrąžinkim juos į kariuomenę.

Būtina pamiršti parapines tarpusavio kovas. Ir nepamiršti istorijos pamokų. Būtina įsisąmoninti, kad visi antilenkiški politikų ir politikierių pasisakymai yra antivalstybinė veikla, inspiruojama Kremliaus (kaip ir vis labiau ryškėjantis V.Tomaševskio akcijos-aljanso šunuodegiavimas V.Putino agresijai). Geriausiu atveju – politinė trumparegystė. Lenkija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra NATO forpostas, ir tik nuo mūsų protingumo priklauso, ar jis bus solidarus ir atlaikys V.Putino iššūkį, ar subyrės taip, kaip atsitiko prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Juokai baigėsi. Ant svarstyklių pastatyta ir mūsų istorija, ir ateitis. Trečio karto nebus. Todėl pasirinkimas yra tik toks: arba toliau tęsiame parapines tarpusavio kovos, matome tik detales, arba kimbame į esmę ir bandome per metus kitus padaryti tai, ką turėjome padaryti per dešimtmetį po įstojimo į NATO, bet piktybiškai nedarėme. Laikrodis tiksi kaip Kremliaus teroristo padėta bomba.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min