Trys svarbiausios šalies partijos – konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai – dar gerokai iki rinkimų lyg pagal komandą nusprendė išsaugoti S.Daukanto rūmuose status quo.
Konservatoriai ir liberalai darė tai atvirai. Jie rinko parašus už „nepartinę“, net vangiai agituoja, o kartais netgi labai supyksta, kaip konservatoriai, kai A.Paulauskas jų vicepirmininkės I.Degutienės aistringą kalbą apie jos telefoninių pokalbių pasiklausymą bei prezidentės palyginimą su A.Lukašenka įtraukė į savo reklaminį klipą. Socialdemokratai tą patį darė maskuodamiesi – išvarydami į rinkimus net teoriškai nenorintį laimėti kandidatą.
Turėtume pripažinti, kad toks nebylus trijų svarbiausių partijų susitarimas visiškai patenkina didžiąją dalį visuomenės.
Turėtume pripažinti, kad toks nebylus trijų svarbiausių partijų susitarimas visiškai patenkina didžiąją dalį visuomenės.
Todėl D.Grybauskaitė liks prezidente, nes vieniems ji, nepaisant neaiškios biografijos ir pažiūrų, nedemokratinės natūros, pabrėžtiniai atviro antiamerikinio veikimo kadencijos pradžioje ir nesirūpinimo krašto gynyba (dabar ne tik V.Landsbergis tokį elgesį vadina prorusišku), nepaisant flirto su teisinės valstybės ir elementarius padorumo principus pamynusia eksteisėja N.Venckiene ir savotiško požiūrio į valstybės paslaptį („ačiū pasakyčiau tam, kuris ją išdavė“), yra kažkas tarp žmogaus ir Dievo. Kitiems „nėra daugiau už ką balsuoti“. Treti už ją balsuos bandydami būti su dauguma, o gal bijodami būti apkaltinti megztųjų berečių propagandos, jog esant tokiai įtemptai tarptautinei padėčiai, reikia balsuoti už D.Grybauskaitę, nes taip Lietuvai bus geriau.
Ar tikrai geriau? Ir kuo geriau, jei bandydami atsispirti nedemokratiniam, neteisiniam ir tiesiog grobikiškam bei kagėbistiniam iš prigimties V.Putino režimui, mes, nors ir vadovaudamiesi patriotinėmis intencijomis, bandome ir Lietuvą stumti rusišku keliu?
Klausimas tyruose ir tyrams. Klauskime paprasčiau. Kaip elgtis 30 proc. ar kiek rinkėjų, kuriems tokie argumentai nepriimtini? Ar logiška balsuoti už Ropę, Puteikį ir Balčytį, iš anksto žinant, kad jie gaus tik po kelis procentus? Ypač, jei žmogus laikosi liberalių ar konservatyvių pažiūrų ne popieriuje, ir jam nepriimtina nei ši trijulė, nei už Rubikono upelio liberalizmą palikęs „Abonentas“, nei sugrįžimo pas V.Uspaskichą rubikonu nelaikantis A.Paulauskas. Ką kalbėti apie tą, kuris žaidžia rusiška korta, nors tradiciškai prisistato lenku.
Ar yra prasmės eiti balsuoti tik tam, kad padėtum pridengti karalių, kuris yra nuogas, bet didelė tautos dalis to nemato? Ką daryti tokiems žmonėms, jei jie balsavimą laiko ir pilietine pareiga?
V.Landsbergis užsiminė, jog derėtų jį boikotuoti. Neiti balsuoti, taip parodant aiškią savo europinę poziciją. Ar galima V.Landsbergio siūlymą pritaikyti prezidento rinkimų pirmajam turui?
V.Landsbergis, kalbėdamas apie tautininkų ir veikėjų su rusiškos fufaikės pamušalu primestą referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, užsiminė, jog derėtų jį boikotuoti. Neiti balsuoti, taip parodant aiškią savo europinę poziciją. Ar galima V.Landsbergio siūlymą pritaikyti prezidento rinkimų pirmajam, o gal ir vieninteliam turui?
Teisingo atsakymo į tokį klausimą nebus niekada. Tačiau kadangi prezidento rinkimų rezultatas yra aiškus iš anksto, niekas nesuras ir prasmės dalyvauti rinkimų farse, kuriame nevyksta idėjų ir vizijų kova.
Neidamas balsuoti rinkėjas parodytų, jog jis ignoruoja politinės klasės nevykusį elgesį taip pat, kaip politinė klasė ignoravo jį, iškeldama kandidatus.
Tas, kuris supranta, kad dalyvauja farse, bet vis tiek eina balsuoti, sufleruoja politinei klasei, kad ji ir toliau gali iš jo tyčiotis, gali nebaudžiama ir toliau po kilimu žaisti savo partinius žaidimėlius.
Kuo mažiau rinkėjų ateis balsuoti gegužės 11-ąją, tuo rimtesnis signalas bus pasiųstas konservatoriams, liberalams ir socialdemokratams: ponai, demokratija nėra tik jūsų žaidimai, todėl jei jau vyksta rungtynės, prašom žaisti dėl pergalės, net jei favoritams tektų susidurti pusfinalyje, kaip LKL, o ne dėl asmeninių statymų lošimų kontoroje (Europarlamento rinkimuose).
Jei į prezidento rinkimus pirmą kartą neateis pusė Lietuvos žmonių, tai bus rimčiausias signalas partijoms, kad jos jau ignoruoja net savo ištikimų šalininkų teisėtus lūkesčius.
Visi kalba apie tai, bus ar ne antrasis rinkimų turas. Bet pamiršta, kad yra tik vienas būdas turėti antrąjį turą – jei dalyvavimas pirmajame nesieks 50 procentų. Tokiu atveju iš anksto parinkta rinkimų nugalėtoja turėtų surinkti 66 proc. balsų. Kuriuos gavusi ji – kaip ir po referendumo dėl naujos atominės – galės drąsiai pasakyti visai tautai, kad už šįkart ją balsavo tik trečdalis visų balso teisę turinčių žmonių.
Visi kalba apie tai, bus ar ne antrasis rinkimų turas. Bet pamiršta, kad yra tik vienas būdas turėti antrąjį turą – jei dalyvavimas pirmajame nesieks 50 procentų.
Rizikingas kelias, kone akligatvis? Niekas nesiginčija. Bet ir ne didesnė tai rizika, nei raginimas neiti į referendumą dėl žemės. O ir kas į tokį akligatvį įvarė? Ar ne savo galias sureikšminusios ir lošimais po kilimu užsižaidusios partijos? Ar tai, ką iš esmės dešimtmetį po prezidento apkaltos darė trys svarbiausios partijos, nėra pavojingiau už tai, kad kokie 30 proc. jų šalininkų sąmoningai boikotuos rinkimus?
Jei galima boikotuoti referendumą, kaip siūlo V.Landsbergis, o kažkada prieš rublinių indėlių grąžinimo referendumą ragino daryti jo vizavi A.Brazauskas, kodėl negalima boikotuoti prezidento parinkimo?
Antra, ir tai ne mažiau svarbu, jei dėl pasyvaus dalyvavimo pirmajame vis dėlto įvyktų antrasis prezidento rinkimų turas, Lietuva gal net išloštų, nes antrasis turas sulauktų gausesnio rinkėjų skaičiaus – rinkimai jau būtų šiek tiek panašūs į rungtynes, o tai paveiktų Europarlamento rinkimus.
Kiek buvo besipiktinančių, kad į Briuselį buvo išrinktas V.Tomaševskio grupuotės ir Rusų aljanso kandidatas V.Tomaševskis. Tenka priminti: tai tapo įmanoma tik dėl to, kad lietuviai labai vangiai, vos kiek daugiau nei penktadalis, dalyvavo tuose rinkimuose.
Jei bus antrasis prezidento rinkimų turas, o jis gali būti tik daliai rinkėjų boikotavus pirmąjį, V.Tomaševskis antrąkart pakliūti į Europarlamentą šansų turėtų nedaug.
Perdaug sudėtinga? Galbūt. Bet kuriuo atveju per likusias kelias dienas iki prezidento rinkimų lietuviams (bent tiems, kurie turi galvą) yra apie ką pamąstyti. Jei negalvoja trys svarbiausios partijos ir dauguma jų rinkėjų, kas, jei ne aktyvios mažumos rinkėjas, dar gali šioje šalyje galvoti?
