 |
Nesantaikos priežastys yra kelios. Visų pirma, prezidentė sugebėjo iš A.Kubiliaus išreikalauti, kad jis pasitenkins R.Palaičio atsistatydinimu, o dviejų FNTT valdininkų grįžimo į darbą klausimą turi išspręsti teismas.
Tai reiškia, kad konservatoriai nesugebėjo atstatyti padėties FNTT sistemoje, kuri, matyt, buvo jiems palanki. Bet konservatorių aktyvas iškart parodė, kad jie nepritaria prezidentūroje pasiektam susitarimui. Seimo pirmininkės pareiškimai, kitų konservatorių kalbos rodo, kad partija pasiektą susitarimą vertina kaip pralaimėjimą. Prieš rinkimus konservatoriams ir jų įvaizdžiui tai nėra gerai.
Tėvynės sąjungoje bręsta naujo lyderio iškilimas. Tai turėtų būti daug radikalesnis ir mažiau linkęs į demokratiją asmuo.
Tačiau situacijos pokyčių dinamika tokia greita, kad įvaizdžio blogėjimą ima skatinti ne tik tai, kad A.Kubilus, anot kalbų partijoje, leido nusišluostyti į save kojas, bet, regis, jis praranda realaus lyderio pozicijas.
Kas šioje partijoje diktuoja politinius veiksmus ir kieno valioje yra nepaklusti nei A.Kubiliui (nurodinėti jam, ką reikia daryti, o ko negalima), nei prezidentei? Akivaizdu, kad Tėvynės sąjungoje bręsta naujo lyderio iškilimas. Sprendžiant iš partijos prezidiume priimamų sprendimų, tai turėtų būti daug radikalesnis bei mažiau linkęs į demokratiją asmuo.
Tokia konservatorių elgsena skatina dalies visuomenės agresyvumą. Vadinasi, pavasario-vasaros sezonas turėtų pasižymėti ne tiek politiniais debatais, kiek dešiniųjų išpuoliais prieš visus, kurie galvoja kitaip nei jie.
Tai nesuteiks Seimui stabilumo, atves į dar didesnes konfrontacijas tiek Seime, tiek visuomenėje. Tai naudinga valdantiesiems, nes agresyviame fone bus galima lengviau slėpti nepadarytų darbų gėdą. Konfrontacija leidžia mobilizuoti pasyvesnę rinkėjų dalį, kuri nesiryžta palaikyti nei dešiniųjų, nei kairiųjų. Pakankamai didelei daliai piliečių reikalingas ne politinės situacijos supratimas, ne programos ar ideologinės nuostatos, bet stipri emocinė situacijos išraiška. Konservatoriai gali tikėtis tokių rinkėjų dėmesio.
Tačiau politiniame lauke veikia ir kitos partijos, kurios taip pat turi galvoti apie savo matomumą. Konservatorių sąjungininkai – jei taip galima juos dar vadinti – liberalcentristai ir Liberalų sąjūdis yra pasirinkę skirtingas elgsenos taktikas. Liberalų sąjūdis bando išlaviruoti sudėtingoje situacijoje ir demonstruoja taikytojo vaidmenį, o Liberalų ir centro sąjunga gina principines pozicijas ir teisės prioritetus. Čia A.Čaplikas įgyja naują, brandaus ir demokratiško politiko įvaizdį.
Opozicijos partijos sugebėjo išlikti už konflikto ribų, bet jų dalinis įsikišimas į konfliktą leido konservatoriams pajusti, kad ir socialdemokratai, ir „tvarkiečiai“ randa valios siūlyti naują koaliciją, o tai iš dalies tramdo konservatorius, nes baisiau už prarastus FNTT vadus jiems gali būti tik valdžios praradimas prieš pat rinkimus. Tada, galimas daiktas, atsiskleistų dar daugiau netikėtų A.Kubiliaus valdomos Vyriausybės darbelių.
Koks prezidentės vaidmuo? D.Grybauskaitė parodė, kad, be valdininkiškos elgsenos, ji ima naudoti ir politinio manevro galimybes.
