Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Daugirdas: Pergyvenimas dėl kultūros politikos

Šaltinis: Straipsnis publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai, nr. 3.
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kultūros rėmimas Lietuvoje tolygus saviveiklos ir nieko nebekuriančių buvusių kūrėjų rėmimui, o ne kultūros kūrimui. Įsteigus Lietuvos kultūros tarybą (LKT), turbūt ne vienas iš šono stebintis Lietuvos kultūros reiškinius tikėjosi, kad kultūroje galbūt įvyks lūžis. Tačiau pažiūrėjus, ką ir kaip šiemet finansuoja LKT, yra aišku, kad nieko nebus. Kultūros finansavimą sutelkus į vieną vietą, paaiškėja, kokiai kultūrinei nykumai ir atsilikimui yra užprogramuota valstybės lemiama kultūra, kiek mažai ji remiasi kūrybingumu ar šio skatinimu.

Galbūt buvo naivuolių, kurie įsivaizdavo, kad LKT remiant bus sukurta dalykų, kurių iki šiol nebuvo, bus realizuota įdomių ir intriguojančių meninių idėjų, jos bus plačiai paskleistos; bus kuriamas stiprus tarpsluoksnis tarp to, kas būdavo vadinama populiariąja kultūra ir aukštąja kultūra.

Šiemečio kultūros finansavimo panorama atskleidžia liūdnesnį vaizdą, nei galėjome įsivaizduoti. Kultūros kamienas iš esmės liko nepakitęs nuo to, kuris buvo sovietmečiu, tik priaugintos kelios šakelės. Gyvename sovietiškai suprantamos kultūros erdvėje. Panašiai kaip ir Baltarusija gyvena sovietinės politikos erdvėje: imperija žlugo, bet valstybė perėmė jos tvarkymosi formas.

Šiemečio kultūros finansavimo panorama atskleidžia liūdnesnį vaizdą, nei galėjome įsivaizduoti. Kultūros kamienas iš esmės liko nepakitęs nuo to, kuris buvo sovietmečiu, tik priaugintos kelios šakelės.

Nei pati LKT, nei jos vadovė iš tik­rųjų nieko nesprendžia, jokių kultūros krypčių formuoti teisės neturi, juo labiau – keisti nusistovėjusios situacijos. Ji veikia kaip administruojanti ir projektus ekspertuojanti institucija.

Vis dėlto vienas jos tikslų, kaip nurodo Lietuvos kultūros tarybos įstatymas, yra „analizuoti kultūros ir meno procesus, darančius įtaką kultūros politikai“, o tarp funkcijų nurodyta, kad ji „savo iniciatyva ar pagal užklausas teikia siūlymus ir ekspertų išvadas kultūros ir meno politikos klausimais Kultūros ministerijai ir kitoms valstybės institucijoms“.

Vien su šiuo tikslu ir šia funkcija sietina ir galima LKT ateities misija kultūrai.

Kultūros finansavimo kamienas sudarytas iš dviejų gana atskirų kultūrų: tai, ką vadintume „elitine kultūra“, suprantama nedaugeliui, o tai, kas būdavę vadinama „liaudies kultūra“, šiandien įvardijama anksčiau nevartotos „etnokultūros“  bei plačiai vartotos „meno saviveiklos“ terminais. Po vadinamąja regionine kultūra dažniausiai slepiasi ne kas kita kaip ta pati meno saviveikla ar etnokultūra. Remiami folkloro festivaliai, meno saviveiklos pasirodymai ir panašūs dalykai.

Apmaudu darosi įsivaizdavus, kad LKT garbingi nariai, savo srityse daug pasiekę kūrėjai ar veikėjai, posėdyje svarsto, kiek lėšų skirti kokiam senjorų šokių kolektyvui „Vieversėlis“ ar kokiam regioninio mėgėjų meno festivaliui „Paparčio žiedas“. Tokie sprendimai nenusipelno geriausios kompetencijos kultūros ekspertų laiko nei jokių pastangų.

Žmogui iš pašalės, nesusijusiam su kultūros politika, gali atrodyti, kad tokios veiklos, kurios skatina žmonių laisvalaikio užimtumą, kad ir pynimo iš vytelių mokymasis, liaudies šokiai, kraštotyrinės ekskursijos ir panašios, turėtų būti remiamos ne iš kultūros, o švietimo ar socialinių reikalų programų.

Tačiau dar nuo ikiistorinių (tai yra – iki nepriklausomybės) laikų tai yra išlikę kaip privilegijuota, tarsi liaudžiai skirta kultūra, savotiška „elitinė liaudies kultūra“, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Sovietmečiu platus meninės liaudies saviraiškos rėmimas ir plėtojimas turėjo aiškų ideologinį tikslą simuliuoti tautiškus jausmus bei užimti laisvalaikį, kad žmonėms nekiltų kokių valstybei nepriimtino aktyvumo sumanymų. Šiandien etnokultūrinės laisvalaikio veiklos stoja greta kitų veiklų ir sumanymų.

Atrodytų, kad pagal kultūros politikos logiką, jei žmonėms kažkas patinka savaime, tad tai nėra kultūra, ar to neverta skatinti kaip kultūros? Nėra abejonių, kad tam tikras atskiras dėmesys etnokultūrai turėtų būti skiriamas, tačiau – ne išimtinis.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl nefinansuojama jaunimo gatvės šokių ar rūsių muzikos kultūra. Jei eitume dar toliau – kodėl neskiriamas finansavimas populiarios muzikos grupių (vadinamojo „popso“) veiklai ir jų festivaliams. Tiesa, į jų koncertus žmonės ir taip renkasi, grupės tuo ir taip užsiima.

Atrodytų, kad pagal kultūros politikos logiką, jei žmonėms kažkas patinka savaime, tad tai nėra kultūra, ar to neverta skatinti kaip kultūros? Nėra abejonių, kad tam tikras atskiras dėmesys etnokultūrai turėtų būti skiriamas, tačiau – ne išimtinis.

Akivaizdžiai matant lietuviškos populiariosios kultūros lygį, gerokai žemesnį kad ir už rusiškos populiariosios kultūros, ką jau ten kalbėti apie globalią amerikietiškąją, rimtai kyla klausimas, ar ne prasmingiau būtų skirti finansavimą  lietuvių vartojamos populiarios kultūros lygiui pakelti. Tai reikštų siekti, kad pagerėtų populiarioji kultūra, kurią žmonės mėgsta ir vartoja, o ne skirti visą dėmesį įpiršti dalykams, kuriais žmonės susidomi kartais ar kuriais nesidomi visai.

Jei manytume, kad vadinamoji elitinė kultūra, antroji kultūros politikos finansavimo kamieno dalis, daugiausia besislepianti ir po „profesionaliuoju“ menu, reiškia, kad remiamos naujos idėjos, ieškojimai, kad Lietuvos kūrėjai skatinami kurti ir ieškoti, labai klystume.

Yra priešingai, remiami biudžetinių įstaigų darbai, kūrėjų pragyvenimas ir meno kūrėjų valstybiškai pripažintos organizacijos. Remiami kai kurie projektai, ir jiems skiriama po 10 mln. Lt, tačiau, kaip galima spręsti, lėšos skirtos visų pirma biudžetinių teatrų spektakliams bei kitų įstaigų analogiškai veiklai. Nepriklausomiems kūrėjams nuo bendro stalo lieka trupiniai, veikiausiai pagal principą, kad nevalstybinis menas remiamas tik tuomet, kai kultūrinių liaudies poreikių negali patenkinti valstybinis. Vadinasi, beveik niekuomet.

Tradiciškiausia kultūros politikos kryptis yra stipendijos meno ir kultūros kūrėjams, joms skiriama 3,5 mln. litų. Tai pinigai ne tam, ką jie turėtų padaryti, o už tai, ką jau yra padarę. Ne kūrėjo kūrybai, o kūrėjo pragyvenimui, ne naujoms idėjoms, o už pasiekimus.

Tradiciškiausia kultūros politikos kryptis yra stipendijos meno ir kultūros kūrėjams, joms skiriama 3,5 mln. litų. Tai pinigai ne tam, ką jie turėtų padaryti, o už tai, ką jau yra padarę. Ne kūrėjo kūrybai, o kūrėjo pragyvenimui, ne naujoms idėjoms, o už pasiekimus.

Tokio finansavimo iš anksto numanoma pasekmė yra tam tikros kūrybiškai menkai produktyvios kūrėjų klasės išlaikymas. Atsiskaitymo reikalavimas suformuluotas taip, kad iš jo aišku, jog vien kūrėjo sąžinės reikalas, ar jis per stipendijos gavimo laiką ką sukurs, ar stipendijos termino pabaigoje pateiks kokį menkavertį darbelį „ataskaitai“.

Menininkui ar kultūros kūrėjui pakanka jaunystėje būti sukūrus originalių veikalų, ar tokių sukurti bent kartą per dešimt metų, kad jis galėtų užsitikrinti nuolatinę stipendinio finansavimo grandinę. Visą likusį laiką jis gali kūrybiškai depresuoti, gausiai vartoti alkoholį ar apskritai nieko neveikti. Juo labiau, kad kūrėjas tarsi ir turi privilegiją nieko nekurti, kol jo neužvaldys mūzos...

Per stipendijas finansuojant menininkų ir kūrėjų buvimą, jų sukurti kultūros darbai tėra antrinis dalykas. Ką jau kalbėti apie tai, kad tie darbai būtų naujoviški, atimantys žadą, idėjomis besirungiantys su įdomiausiais europiniais ar pasauliniais darbais. Nustatytuose kultūros prioritetuose apskritai net neminimas žodis „naujumas“, juo labiau jei to naujumo būtų tikimasi iš jaunimo, besimokančio universitetuose, mokyklose ar dirbančio, turinčio idėjų, kurias galėtų įgyvendinti.

Kultūros politikos medyje esama ir kelių naujų šakų, tačiau jos priaugintos prie to paties finansavimo principų kamieno. Naujumą kultūroje tarsi turėtų reprezentuoti atskirai išskirtos kūrybinės industrijos. Jos iš tiesų pastaraisiais metais tapo matomos, tad turi ir savo atskirą „eilutę“. Skirta lėšų muziejų ekspozicijų atnaujinimui ir pritaikymui vaikams ir jaunimui. Beveik 1,5 mln. Lt, kaip paprastai, išskaidyta mažiems projektėliams, tad tai tėra lašas jūroje, turint galvoje poreikius.

Gegužės pradžioje grupė Lietuvos intelektualų paskelbė apokaliptiškai Lietuvos dabartį ir ateitį vaizduojantį kreipimąsi, kuriame sakoma: „Būtina priešintis visoms demoralizacijos, nihilizmo ir kitoms dvasinės degradacijos formoms, kad tariamos pažangos vardu nebūtų palaikomas ėjimas iki susinaikinimo“.

Piktam žmogui leng­viau palikti griūvantį nei klestintį pasaulį. Tokia mintis piršte peršasi matant pasirašiusiųjų daugumos amžių. Pareiškimas atmeta visa, kas nauja ir sukurta per nepriklausomybės laikotarpį, dalį meno kūrybos įvardijant kaip „vaikėziškus pasimaivymus“, o išplitusią kultūrą vertinant kaip mirties ir vulgarybių.

Piktam žmogui leng­viau palikti griūvantį nei klestintį pasaulį. Tokia mintis piršte peršasi matant pasirašiusiųjų daugumos amžių. Pareiškimas atmeta visa, kas nauja ir sukurta per nepriklausomybės laikotarpį, dalį meno kūrybos įvardijant kaip „vaikėziškus pasimaivymus“, o išplitusią kultūrą vertinant kaip mirties ir vulgarybių. Politikai raginami priimti ir įgyvendinti tik tokius įstatymus, kurie „puoselėtų laiko išbandytas tradicijas ir papročius, užtikrintų tautos ir jos kultūros istorinį tęstinumą“.

Šiuos intelektualus veikiausiai nuramintų tai, kad Lietuvos kultūros politika tikrai nenukreipta į jokias naujoves ir beveik tobulai eina „tradicijos“ keliu, remiasi senojo sukirpimo biudžetiniu programiniu finansavimu.

Todėl ji tikrai mažai ką gali išvesti iš pozityvios doros kelio, nes įdomi yra labiausiai tiems, kurie joje veikia. Tai, kuo jie baisisi, yra anapus kultūros politikos likusi kultūrinė spontanika. Ji patraukia kultūros anarchijai paliktus žmones, kurių tikrai šiandien nesudominsi masiniu dalyvavimu folkloriniuose meno kolektyvuose ar pasipūtusio meno kūrėjų elito sau patiems skirta kūryba.

Kokia galėtų būti naujoji kultūros politika? Ji turėtų atsisakyti remti vardus ir organizacijas, „prioritetinius mėgėjų meno renginius“, o nusikreipti į projektų ir idėjų finansavimą. Ekspertų darbas turėtų būti vertinti sumanymus pagal jų naujumą ir kūrybiškumą bei tų sumanymų realizavimo kokybę. Projektams vertinti turėtų būti pasitelkiami pirmiausia užsienio ekspertai, laisvi nuo statusų ir kolegiškumo.

Reikėtų atsisakyti išankstinių hierarchijų, didelį dėmesį kreipti į jaunų kūrėjų sumanymus. Jie taip pat turėtų gauti stipendijas savo idėjoms įgyvendinti. Įgyvendinamus projektus reikėtų vertinti ir pagal tai, kiek jie sugeba sudominti publiką: kultūros populiarinimo lėšos turėtų būti skiriamos naujai sukurtų įdomių projektų sklaidai.

Dabartinė kultūros politika užfiksuota gausybėje teisės aktų. Jų keitimui neabejotinai labiausiai priešintųsi kultūros ir meno kūrėjai, kurių buvimas šiuo metu yra įvertinamas kaip kultūros vertybė ir finansuojamas.

Kokiu būdu galėtų keistis situacija, kad pasikeistų pati kultūros politikos kultūra? Kad rastųsi naujų idėjų ir projektų, išeinančių iš dramblio kaulo bokštų, nenusileidžiančių iki primityviausių formų kultūros, tačiau pritraukiančių žmones?

Dabartinė kultūros politika užfiksuota gausybėje teisės aktų. Jų keitimui neabejotinai labiausiai priešintųsi kultūros ir meno kūrėjai, kurių buvimas šiuo metu yra įvertinamas kaip kultūros vertybė ir finansuojamas.

Esama situacija yra jų ilgametis iškovojimas, ir jų nėra tiek jau mažai, tad parūpins ne vieną gausiai pasirašytą kreipimąsi ir laišką visiems įmanomiems politikams dėl kultūros žlugdymo.

Pokyčius palaikytų kūrybinga grupė nuo projekto iki projekto gyvenančių valstybiškai nepriklausomų kūrėjų. Jėgos nelygios, ir kiekvienas politikas tai pasvers. Tačiau galbūt LKT, su kuria vis dar siejamos pokyčių viltys, galėtų imtis šios misijos teikdama pasiūlymus, analizes. Nors ji ir negali pati pakeisti Lietuvos kultūros vegetavimo būklės, tačiau gali priešintis, kad šis vegetavimas tęstųsi tyliai.

www.nzidinys.lt

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min