Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Janeliūnas: Ar turėti savo pavardę ir tapatybę Lietuvoje – privilegija?

Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tomas Janeliūnas Visuotinai pripažįstama, kad valstybės ir piliečių santykis bei pagarba turi būti apibusė. Be natūralaus ir nuoširdaus piliečių pasitikėjimo valstybe ji tiesiog negalėtų egzistuoti. Jei netikima savo valstybe, ji ilgainiui sunyks.

Tačiau ir valstybė, abstrakčiai ar konkrečiai ją apibūdintume, turi pasitikėti savo piliečiais ir gerbti jų laisves, užtikrinti jų saugumą ar tiesiog siekti palengvinti jų gyvenimą. Žinoma, tai idealas. Realiame pasaulyje vis dar nemažai valstybių, kuriose piliečiai tiesiog tarnauja valstybei, paklūsta diktatorių įgeidžiams ir yra vertinami tik kaip gyvoji darbo ar karo jėga, bet ne asmenybės.

Lietuvos politikai iki šiol nesugeba priimti sprendimo, kuris rodytų valstybės pagarbą savo piliečių teisei rinktis, kaip jie nori užrašyti savo vardą ir pavardę. Bandydami išvengti politinės atsakomybės, politikai vis ieško, už kokio šešėlio pasislėpti. Tam praverčia ir Konstitucinis Teismas, ir Lietuvių kalbos komisija. Šios diskusijos jau krypsta absurdo link, vis garsiau apeliuojant į mistines grėsmes lietuvių kalbai.

Bandydami išvengti politinės atsakomybės, politikai vis ieško, už kokio šešėlio pasislėpti

Štai Lietuvių kalbos institutas, diskutavęs apie galimybę pasuose rašyti vardus ir pavardes kitomis nei lietuviškos abėcėlės lotyniško pagrindo raidėmis, teigė, kad „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra lietuvių (valstybinės) kalbos faktai“. Įsiklausykite į šią frazę – jūsų vardas ir pavardė yra ne jūsų asmenybės ir tapatybės dalis, o tik lietuvių kalbos faktai. Tai atspindi tikrąjį lietuvių kalbos sergėtojų požiūrį į jus – jūs, kaip Lietuvos pilietis, tesate biurokratinės valstybės sistemos faktas. Todėl bet koks „faktų“ iškraipymas, įvedant kitokias raides, kelia grėsmę lietuvių kalbos abėcėlei ir visai kalbos sistemai. Nesunku suvokti, kad sekant tokia logika, įrašas pase tiesiog sugriauna visą kalbą ir galiausiai valstybę.

Pagal šią logiką, bet kuris Lietuvos pilietis, nesvarbu, ar jis būtų lietuvių, lenkų ar vokiečių kilmės, tiesiog turi paklusti lietuvių kalbos abėcėlei ir valstybės institucijų taisyklėms.

Tokiame pasaulyje nėra lygiaverčio asmenybės ir valstybės santykio – čia valstybė primeta taisykles ir net neleidžia kilti minčiai, kad asmuo gali turėti teisę į savo tapatybę. Nėra net užuominos į tai, kad vokiečių kilmės Lietuvos pilietis Wolfgangas gali turėti teisę savo tapatybę formuoti pagal savo asmeninį pasirinkimą ir būtent raide w išreikšti savo savitumą. Mums tai tik raidė, o jam – simbolis. Valstybei tai tik vienas iš milijardų smulkių faktų, o piliečiui – asmeninio pasaulio kertinė dalis.

Tačiau mūsų valstybės institucijos nenuolaidžiaus ir neleis išeiti iš geležinių lietuviškos abėcėlės ribų. Piliečiui nelemta tapti asmenybe, jis – tik faktas.

Diskusijos jau krypsta absurdo link, vis garsiau apeliuojant į mistines grėsmes lietuvių kalbai.

Ši tezė liudija, kad ponai kalbininkai neturi žalio supratimo nei apie pilietinę visuomenę, nei apie geopolitiką. Tačiau kaip išdidžiai skamba!

Dar absurdiškiau skamba Lietuvių kalbos instituto išvada, kurioje skelbiama: „Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.“

Ši tezė liudija, kad ponai kalbininkai neturi žalio supratimo nei apie pilietinę visuomenę, nei apie geopolitiką. Tačiau kaip išdidžiai skamba!

Vis dėlto, jei jau kalbame apie pilietinės visuomenės sutelktumą, derėtų pasakyti, kad būtent šie nelemti ginčai dėl pavardžių rašybos šiuo metu bene labiausiai skaldo mūsų visuomenę. Nelietuvių kilmės piliečiams tenka priimti valstybės prievartinį nurodymą adaptuoti savo tapatybę prie lietuviškos abėcėlės, o lietuviškos kalbos konservavimo fanatikams kyla pasipiktinimas, kaip apskritai drįstama „teikti privilegijas“ kitataučiams.

Tai mažas, tačiau vis dėlto žingsnis į etninių skirtumų skatinimą. Žingsnis į dirbtinį neapykantos kūrimą, mat pavardės rašyba apibūdinama kaip „privilegija“, kurios kažkodėl nori nelietuvių kilmės piliečiai. Tai ne kas kita, kaip visuomenės priešinimas dėl visiškai menkavertės priežasties.

Paprasčiausias būdas sugriauti geopolitinį bendrumą – dar kartą arogantiškai pareikšti, kad lenkiškos raidės lietuviškuose pasuose yra demonas, griaunantis mūsų tyrą kalbos sistemą ir valstybę

Kalbant apie geopolitinę situaciją, ko šiuo metu mažiausiai reikia Lietuvai – tai visuomenės supriešinimo tautiniu pagrindu.

Reikia būti politine prasme beraščiui, kad nesuprastum, jog kaip tik tai yra šiuo metu didžiausia galima grėsmė regione, kuriame valstybės žlugdomos iš vidaus, skatinant etninius ir tapatybinius konfliktus.

Reikia būti geopolitine prasme kurčiam ir aklam, kad nesuprastum, jog Lietuvai kaip niekada reikalingas sutarimas ir vieningas balsas su Lenkija.

O paprasčiausias būdas sugriauti geopolitinį bendrumą – dar kartą arogantiškai pareikšti, kad lenkiškos raidės lietuviškuose pasuose yra demonas, griaunantis mūsų tyrą kalbos sistemą ir valstybę. Todėl norėčiau paprašyti lietuvių kalbos krivių ir vaidilučių bent jau nenaudoti geopolitinių ar pilietinės visuomenės argumentų. Jūs čia smarkiai prašaunate.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min