Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Virginijus Savukynas: K.Ostrogiškis – Lietuvos rusų jaunimo didvyris

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Virginijus Savukynas Kai 15min.lt žurnalistas Dovydas Pancerovas parašė, jog kai kurie rusai jaunuoliai važiuoja į sukarintas stovyklas Rusijoje, sujudo Lietuvos politinis elitas. Juk ten jie indoktrinuojami, o kai kurie pasirenka Rusijos kareivio kelią. Kareivio, kuris dabartinio Kremliaus režimo sąlygomis bet kuriuo momentu gali tapti agresoriumi, okupantu, skausmo, žudynių įrankiu.

Kaip tai galime vertinti? Vienas požiūris – ne tiek daug rusakų važiuoja į tas stovyklas. Tačiau akivaizdu, kad tai stručio pozicija: nematau arba sakau, jog tai nesvarbu, vadinasi, problemos nėra.

Reikia kitaip formuluoti klausimą: o kas blogai mūsų karalystėje, mūsų švietimo sistemoje, kad atsiranda tokių jaunuolių, kurie pasiryžta savo likimą susieti su svetima kariuomene, būti agresoriaus pusėje?

Reikia kitaip formuluoti klausimą: o kas blogai mūsų karalystėje, mūsų švietimo sistemoje, kad atsiranda tokių jaunuolių, kurie pasiryžta savo likimą susieti su svetima kariuomene, būti agresoriaus pusėje?

Aišku, galima kalbėti apie neatsakingus mokytojus, pro pirštus į savo pareigas žiūrinčius direktorius, neatsakingus Vilniaus savivaldybės klerkus. Tačiau tai tėra išvestinės problemos, jei taip galima sakyti, „techniniai klausimai“, kuriuos lengviausia spręsti. Tai dėmesio nukreipimas nuo didesnės problemos.

O problema yra tokia: kas yra Lietuvos rusų didvyris? Kas yra jų Vytautas Didysis? Kokia istorinė figūra, su kuria jie gali tapatintis? Ši figūra privalo turėti rutėniškas šaknis, būti stačiatikis, tačiau savo gyvenimu, poelgiais liudyti ištikimybę Lietuvai, Lietuvos didžiajai kunigaikštystei.

Tokių figūrų nėra. Bet jų nėra ne todėl, kad mūsų istorijoje nebuvo, o todėl, kad apie jas nekalbama, jos nepateikiamos kaip Lietuvos didvyriai. Ir jau čia mūsų, lietuvių, kaltė, jog per 25 metus nebuvo pasiūlyta tokių istorinių asmenybių.

Tai ir valstybės aplaidumas, ir akademinių sluoksnių trumparegiškumas, ir visokiausio plauko informacinių karų ekspertų problemos nesuvokimas.

O Lietuvos istorijoje tokių figūrų yra labai daug. Viena iš jų gali būti pompastiškai ir iškilmingai paminėtos Oršos mūšio pergalės didvyris kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis.

Jis buvo LDK didysis etmonas, daug kartų vedęs į mūšius pulkus. Be pergalių, patyręs ir pralaimėjimo skonį, buvo patekęs į Maskvos nelaisvę. Tačiau nepasidavė caro vilionėms – jam toks talentingas karvedys buvo labai reikalingas – ir, vos tik gavo progą, grįžo į Vilnių. Jis buvo nuoširdus stačiatikis, rusėnas, tačiau jo tėvynė buvo ne Maskva, bet Lietuvos didžioji kunigaikštystė.

Viena iš jų gali būti pompastiškai ir iškilmingai paminėtos Oršos mūšio pergalės didvyris kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis.

Aišku, kai kas pasakys: jis gi ukrainietis, nes gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje. Ir palaidotas Kijeve – Pečorų Lauros Dievo Motinos gimimo sobore. Teisybė, jis gali būti puikus didvyris ir Lietuvos ukrainiečiams. Tai figūra, kuri gali sujungti ir Lietuvos rusus, ir Lietuvos ukrainiečius.

Tikriausiai nedaugelis iš vasarą besituokiančių gražioje šv. Mikalojaus cerkvėje, kuri yra Vilniaus centre, netoli Rotušės aikštės, žino, kad turėtų būti dėkingi ne kam kitam, bet Konstantinui Ostrogiškiui. Jis ją pastatė. Ir pastatė tuo laiku, kai jau pačiame Vilniuje nebuvo galima statyti naujų cerkvių.

Žygimantas Senasis padarė išimtį – ir tikriausiai sulaukė tam tikro nepasitenkinimo. Jis leido K.Ostrogiškiui pastatyti Vilniuje dvi cerkves. Kodėl? Tai buvo atsidėkojimas už pergalę Oršos mūšyje. O kodėl K.Ostrogiškis statė šias cerkves? Prieš mūšį jis prašė Dievo pagalbos ir davė įžadus, jog pasiekus pergalę jis pastatys švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei cerkves.

Išmintingas valdovas suprato jo pažado rimtumą ir leido tai ištesėti. Ši istorija yra stipraus tikėjimo pavyzdys, o kartu ir bendrapilietiškumo suvokimas – katalikas valdovas leidžia stačiatikiui Ostrogiškiui daryti tai, kas jau ilgą laiką buvo uždrausta.

Ar ši istorija neįkvepia šiandienos savitarpio supratimui, kuris karo akivaizdoje yra taip reikalingas? Ar Ostrogiškis neįkvepia Lietuvos stačiatikių ištikimybei Lietuvai?

Ar ši istorija neįkvepia šiandienos savitarpio supratimui, kuris karo akivaizdoje yra taip reikalingas? Ar Ostrogiškis neįkvepia Lietuvos stačiatikių ištikimybei Lietuvai? Ar jis nerodo, kaip išlaikant savo kultūrines šaknis, protėvių tikėjimą, galima tarnauti Lietuvai, ją ginti? Ar Ostrogiškis nėra bendras rusų, lietuvių, ukrainiečių vienybės simbolis? O kiek apie jį kalbama mokyklinėse programose?

Jei apie jį būtų kalbėta Lietuvos mokyklose, tikriausiai neatsirastų Lietuvos rusų mokinių, kurie važiuotų į neaiškias Rusijos karines mokyklas. Jiems tuomet būtų patrauklesnis J.Oleko siūlymas savo energiją išlieti šaulių stovyklose.

Suprantama, nebūtinai vienas Ostrogiškis gali būti tokia figūra. Mokslininkai, rašytojai, valstybės veikėjai, visuomenininkai taip pat gali būti puikiais pavyzdžiais. Labai daug kalbėjome apie pilietinę visuomenę, tačiau taip ir nepasirūpinta parodyti istorinių figūrų, kurios jungtų.

Su kuo Lietuvoje gali tapatintis Lietuvos lenkai? Su kuo totoriai – tegu ir mažai jų yra? Su kuo gali tapatintis Lietuvos žydai? Tai nėra vien tik tautinių mažumų reikalas. Tai mūsų visuomenės problema. Šias istorines asmenybes turi žinoti ir kiekvienas lietuvis.

Tad dabar jau viskas priklauso nuo valstybės institucijų. O pirmiausiai nuo švietimo įstaigų. Ar jos suvoks šį svarbų iššūkį, ar ne.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min