Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Virgis Valentinavičius: Rusija – patyčios kaip išlikimo strategija

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Virgis Valentinavičius Augant pasipiktinimui Rusijos agresija prieš Ukrainą ir Krymo aneksija, vis girdėti išlyga, jog kalbama apie V.Putiną ir, Dieve gink, ne apie paprastus rusus ir Rusiją. Manding, V.Putinas esąs blogio genijus, paprasti rusai – nė prie ko. Teisinama ir Rusija, kuri girdi yra didinga valstybė su didinga istorija, dabar visiškai atsitiktinai pakliuvusi į psichopato rankas.

Dar vienas pasikartojantis motyvas: esą reikia suprasti ir užjausti Rusiją ir rusus, nes jie, girdi, taip pat nukentėjo nuo komunizmo, kaip lietuviai, estai, ukrainiečiai ar totoriai.

Ar tikrai taip? Ar tikrai privalome daryti išlygas paprastiems rusams ir jų šaliai, kai piktinamės V.Putino žiaurumu, įžūlumu ar tariama beprotybe?

Ar tikrai taip? Ar tikrai privalome daryti išlygas paprastiems rusams ir jų šaliai, kai piktinamės V.Putino žiaurumu, įžūlumu ar tariama beprotybe?

Kodėl turime daryti reveransus kraštui, kuriame absoliuti dauguma entuziastingai ploja katučių ir vaikšto į patriotines demonstracijas palaikyti „tėvynainius“ užsienyje ir invaziją Kryme?

Kodėl turime atsiprašinėti paprastų Rusijos rusų, jei Krymo „išlaisvintojo“ V.Putino reitingai tik kyla ir pagal naujausias apklausas jau viršijo 70 procentų, nors visas pasaulis šaukia, jog V.Putinas griauna po Šaltojo karo nusistovėjusią tvarką Europoje ir kyla grėsmė tarptautinei taikai?

Galima žavėtis tais rusais, kurie išdrįsta nepritarti V.Putinui, kaip „Laiko mašinos“ lyderis A.Makarevičius ir jo „Facebook“ paskyroje pasirašę menininkai. Arba saujele demonstrantų prie Rusijos gynybos ministerijos Maskvoje. Taip pat keliasdešimt tūkstančių demonstrantų, Maskvoje protestavusių prieš agresiją Kryme pastarąjį savaitgalį.

Protestuojantys rusai – neabejotinai didvyriški žmonės, tačiau juos didvyriais daro ir liūdna aplinkybė, kad jų visada yra tiek mažai, tad realių šansų, bent kol kas, paveikti savo valstybės valdžią jie neturi. Drąsiųjų tiek nedaug, kad valdžia juos gali skelbti psichiškai nesveikais ir, likusiems džiaugsmingai pritariant, kišti „psichus“ į ligonines, kaip buvo daroma SSSR laikais, ir kur link sparčiai judama dabar.

Kodėl vienas už kitą baisesni arba kvailesni, XX ir XXI  amžiaus lyderiai – pradedant Leninu ir Stalinu, baigiant Leonidu Brežnevu ir Vladimiru Putinu – Rusijoje neišvengiamai sulaukia visaliaudinio populiarumo?

Kažkas aiškins, kad tai – smegenų plovimo rezultatas. Galbūt, tačiau kodėl tos rusiškos smegenys taip lengvai plaunasi? Juolab šiuolaikiniame pasaulyje, kai naujosios medijos duoda visą įmanomą informaciją, tačiau per 70 proc. didelės šalies gyventojų su visais plačiajuosčiais internetais ir feisbukais renkasi būti visiškais kaikariais?

Kodėl Rusijoje gerieji žmonės  visuomet tokioje skaudžioje mažumoje, kad A.Solženycinas net sėdėdamas lageryje jautėsi kitamaniu. „Gulago salyne“ jis liudija, kad absoliuti dauguma GULAG kalinių rusų ir „sėdėdami“ liko ištikimi  Stalinui.

Kodėl Rusijoje gerieji žmonės  visuomet tokioje skaudžioje mažumoje, kad A.Solženycinas net sėdėdamas lageryje jautėsi kitamaniu. „Gulago salyne“ jis liudija, kad absoliuti dauguma GULAG kalinių rusų ir „sėdėdami“ liko ištikimi  Stalinui, tikėjo, kad visi nelaimės draugai pasodinti teisingai, išskyrus jį patį: suprask, sistema vis tiek  teisinga, nepaisant klaidos, padarytos su juo vienu.

Dažnai sakoma, kad rusai taip pat buvo komunizmo aukos. Vis sunkiau su tuo sutikti matant 70 proc. „vienmačių žmonių“, o procentas auga.

Šie gerai išsilaikę totalitarinės sąmonės nešėjai greičiau ne komunizmo aukos, bet pagrindiniai kaltininkai, kurie, skirtingai nuo nacizmo kaltininkų vokiečių, niekad neatgailavo, ką jau kalbėti apie kaltės išpirkimą.

Antrasis pasaulinis karas kadais baigėsi, o Vokietijoje ne taip seniai buvo pakankamai rimta viešoji diskusija dėl  amerikiečio D.J.Goldhageno knygos „Uolūs Hitlerio budeliai: paprasti vokiečiai ir Holokaustas“ (Hitler‘s Willing Executioners: Ordinary GermansandtheHolocaust, 1996).  Knyga daugeliu aspektų ginčytina, tačiau vienas dalykas akivaizdus: kaltės klausimo svarstymas turi prasmę, ir vokiečiai nė nebandė nuo jo bėgti.

Ir priešingas istorijos suvokimo epizodas. Kai žymus britų istorikas A.Beevoras paskelbė knygą „Berlynas: žlugimas 1945“ (Berlin: theDownfall 1945, 2002), kurioje, be kitų dalykų, rašoma, kaip puolančios SSSR  kareiviai 1945 metais masiškai prievartavo vokiečių moteris, Rusijos ambasadorius Vokietijoje pareiškė oficialų protestą dėl Rusijos šmeižimo.

Hitlerio Vokietijoje teisuolių taip pat buvo saujelė ir jie buvo didvyriai, kaip pulkininkas grafas C.Shenkas von Stauffenbergas su bendražygiais. Po karo paprastų vokiečių daugumos paslaugumas įgyvendinant Hitlerio beprotybę buvo nubaustas pačiu griežčiausiu būdu: vieša atgaila daryta, tebedaroma ir bus daroma dar ilgai.

Tuo tarpu Rusijoje vietoj atgailos 70 proc. pritarimas pasikartojančiam istorijos košmarui – kareiviai užima televizijas, šarvuočiai prie viešosios valdžios pastatų, pasipiktinusi „liaudis“ organizuotai reikalauja ją vaduoti, „teisėtas“ prezidentas turavoja, greiti rinkimai, operatyvūs prašymai inkorporuoti  ir per kelias savaites – jau „sudėty“.

Visa tai Lietuva matė. Per pastaruosius 70 metų net kelias skirtingas „vadavimo“ redakcijas, kurių esmė nuobodžiai ta pati – teisus tas, kuris turi daugiau divizijų ir nesigėdija jų naudoti (kaip apie Romos Popiežių maloniai juokavo Stalinas: „O kiek jis turi divizijų?“ ).

Dar bjauresnis dejavu matant skleidžiamą patentuotos raudonosios propagandos rūką. Rusijos prezidentas grasina pažaboti benderininkų ir nacionalistų jėgas. Rusijos ambasadorius JT V.Čurkinas įžūliai aiškina, girdi, invazijos Kryme nėra, „viskas susitarimo su Ukraina ribose“. 

Rusijos ambasadorius Lietuvoje A.Udalcovas į Lietuvos protestą dėl Maidano aukų atrėžia: „Tai mes turime  klausimų Lietuvai dėl kišimosi į Ukrainos ir Rusijos reikalus.“

Rusijos ambasadorius Lietuvoje A.Udalcovas į Lietuvos protestą dėl Maidano aukų atrėžia: „Tai mes turime  klausimų Lietuvai dėl kišimosi į Ukrainos ir Rusijos reikalus.“ Užsienio reikalų ministras S.Lavrovas šaltu veidu kartoja demagogiją, neva Ukrainą užgrobė fašistai ir antisemitai: tai pranoksta „diplomato“ J.von Ribbentropo pasiekimus ir gali pretenduoti į J.Goebbelso šlovę.

Bet ar čia naujiena? Veikiama pagal principą „Aš žinau, kad tu žinai, jog aš meluoju“. Tai nuo Lenino laikų Rusijai būdinga tradicinė valstybinio terorizmo psichologija: man spjaut, ką tu apie mane galvoji – svarbu, kad manęs bijotum (Lenino „specialiųjų tarnybų“ vadovas F.Dzeržinskis 1918 metais pasakė tiesiai šviesiai: „Pasisakome už organizuotą terorą – tai reikia sąžiningai pripažinti. Per revoliuciją teroras yra absoliuti būtinybė.“).     

Britų klasiko J.Conrado romane „Slaptasis agentas“ (Secret Agent, 1907) pagrindinis herojus, slaptasis agentas A.Verlocas susitikime su „vienos užsienio šalies“ ambasados pirmuoju sekretoriumi Vladimiru gauna užduotį įvykdyti teroro aktą: susprogdinti Grinvičo observatoriją. Į logišką Verloco klausimą, ką toks teroras įbaugins, jei nežus nė vienas žmogus, Vladimiras paaiškina, kad svarbiausia pademonstruoti „didžiausią nerimą keliantį idiotizmą“ (imbecility) ir kad „tikrai bauginanti yra tik visiška beprotybė: nes jos negalima palenkti grasinimais, įtikinėjimais ar papirkimu”.

J.Conradas – ne šiaip britų literatūros klasikas, kurio „Tamsos širdis“ Holivude ekranizuota ne vieną ir ne du kartus, įskaitant F.Coppola „Appocalypsis Now“. J.Conradas šį tą žinojo ir apie šią pasaulio dalį. Jis gimęs 1857 m. lenkų šeimoje caro Rusijoje – Berdičevo miestelyje, kuris yra Kijevo gubernijoje, dabartinės Ukrainos teritorijoje.

„Slaptasis agentas“ yra vienas pirmųjų šiuolaikinio politinio terorizmo pranašų literatūroje (šalia F.Dostojevskio „Demonų“). Kita, mažiau žinoma, J.Conrado knyga „Matant Vakarams“ (Under Western Eyes, 1911) – šiurpą keliantis pasakojimas apie rusų politinių teroristų beprotybės ir „ochrankos“ cinizmo simbiozę bei neatskiriamumą.

Knygos moralas – tas pats lenininis-stalininis-putininis: baimė palaužia visus, įskaitant geriausius ir tyriausius, o  jei tavęs nebijo, vadinasi, negerbia.

Retame publicistikos esė „Patvaldystė ir karas“ (Autocracy and War, 1905) J.Conradas rašo apie nepagydomą Rusijos silpnumą, neišvengiamai vedantį į diktatūrą.

Retame publicistikos esė „Patvaldystė ir karas“ (Autocracy and War, 1905) J.Conradas rašo apie nepagydomą Rusijos silpnumą, neišvengiamai vedantį į diktatūrą.

Populiarus mitas sako, kad Rusija – iracionali. Manyčiau priešingai: banditiško mąstymo logikos požiūriu labai racionalu pozicionuoti save agresyvia ir pavojinga šalimi, kuri gina savo interesus su pertekliniu beatodairiškumu:  kad būtų baisiau, kad niekas nenorėtų prasidėti. Tai yra nevisavertiškumo komplesų kamuojamo peraugusio mokyklos chuligano elgesys – patyčios kaip strategija išgyventi tarp ekonomikos ir civilizacijos  prasme pranašesnių, tačiau skrupulų labiau varžomų mandaguolių.

Todėl 70 proc. šiai strategijai pritariančių rusų atsako už Rusijos veiksmus ne mažiau, negu V.Putinas. Ar galime artimiausioje ateityje tikėtis, kad tas procentas mažės?

Kol kas rusai švenčia Krymą, o jų prezidentas demonstruoja ryžtą eiti iki „pergalingo galo“. Nacių Vokietijoje vokiečiai irgi svaigo pergalėmis, prablaivėjimas atėjo tik patyrus visišką katastrofą. Ar Putino 70 proc. bent nujaučia, į kokį žygį jie susiruošė? Bet kuriuo atveju svaigulys neatleidžia nuo atsakomybės ir išsiblaivius gali pasidaryti labai baisu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min