15min.lt konferencijoje – aktoriai Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas (nuotraukos, video)

Ar tikite laisva meile? Ar galėtumėte būti pora ne scenoje? Ar smagu būti Valinsku? Tokiems ir daugeliui kitokių skaitytojų klausimų širdis atverti pasiryžo E.Jackaitė ir R.Šimukauskas.

– Sveiki. Visų pirma sveikinu su artėjančia premjera! Dramaturgo Dario Fo spektaklio „Laisva meilė“ idėja, manau, yra labai aktuali ne tik šeimas sukūrusiems žmonėms, bet ir jaunoms poroms. Kurioms šiomis dienomis dažnai kyla klausimas: kaip rinktis santykių pobūdį. Tapti krikščioniška, ištikima, iki gyvenimo galo šeima ar likti vakarietiškais, vėjavaikiškais jaunuoliais, kurie neturi tokių įsipareigojimų vienas kitam ir pilni purvinų pasiūlymų „iš šono“? Kuris kelias tinkamiausias ir geriausias abiems partneriams? Taip, būtent abiem po lygiai? Juk norisi kada nors pastovumo, ramybės... Nors kartais tas saldus uždraustas vaisius – toks gražus ir gundantis. Faktas – jis galų gale pasiima, kas tau brangiausia už malonumą. Tad klausimas: gerbiamieji aktoriai, koks santykių tipas yra tinkamiausias, geriausias ir mažiausiai paliekantis nuoskaudų? Būtų malonu gauti atsakymą, nes tai susiję ir su mano asmeniniu gyvenimu, kuris dabar užklotas dideliu šydu, ant kurio išnertas klaustukas. (Ingrida)

Eglė Jackaitė (E): Ačiū už tokį klausimą, kuris aktualus ne tik jai, bet ir daugeliui.

Ramūnas Šimukauskas (R): Kaip sakė garsus filosofas: vesi – pasigailėsi, nevesi – irgi pasigailėsi. Nėra vieno atsakymo. Santykiams yra svarbus pildymas to, ką pasižadėjai. Norėtųsi siekti to teisingo gyvenimo – du mylintys sutuoktiniai iki gyvenimo pabaigos. Bet ar tai pasiekiama?..

E.: Taisyklių tikrai nėra, bet pirmiausia reikia būti sąžiningai sau. Ar ji nori aistringos meilės, o paskui kaip jau bus. Juk meilė kinta. Tai yra darbas, norint išsaugoti santykius, reikia dirbti. Reikia gerbti save ir kitą. Duok Dieve, kad taip būtų.

– Kaip laisva meilę suvokiate patys? Ar yra riba, kurios reikėtų paisyti? (Kristina)

E.: Jeigu tai yra tikras jausmas, ta tikroji meilė, ji turi būti laisva ir nevaržoma, neįterpiama į jokias formas ir rėmus. Bet tos ribos... Jeigu yra kažkokia moralė, jei turi žmogiškumo, tai neskaudink šalia esančio žmogaus. Juk pirmiausia save išduosi, kai išduosi mylimą žmogų. Negalima pasiduoti.

Kas yra neištikimybė? Kiekvienas pajuntame asmeniškai, kada mus išdavė. Jei su prezervatyvu mylėjomės, tai nebuvo skysčių apsikeitimo ir neištikimybės. Čia pasakos. Neištikimybę reikia matuoti pagal savo partnerį.R.: Spektaklio pavadinimas reiškia laisva nuo įsipareigojimų meilė. Deja, taip nebūna gyvenime. Meilės nebūna be įsipareigojimų. Meilei ribų nėra, jei ji tikra, ji neturi ribų. Jei kalbėsime apie romantikų laikus, tokia meilė veda į susinaikinimą. Kiekvienas paisome savo ribų ir nešiojamės savo dievą savyje. Gerbiu žmones, kurie neturi ribų – tam reikia drąsos ir įžūlumo.

E.: Aš manau, kad tas ribų neturėjimas – laikinas. Juk visi mes norime būti mylimi ir mylėti. Tos ribos visur turi būti. Labai svarbu pagarba, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Štai ir pjesėje mano sutuoktinis sako man, kad jam esu mamytė! Bet juk savo vyro akyse tu nori būti žavinga moteria, o ne mama! (Juokiasi.)

– Sveiki, kiek, Jūsų manymu, gyvenime verta toleruoti laisvą meilę bei tokį reiškinį kaip donžuanizmas? Linkiu prasmingo bei įkvepiančio darbo! (Erika)

R.: Galime toleruoti daug ką, kas tavęs neskaudina. Bet kai susiduri asmeniškai, norisi pastovumo. Kitoj upės pusėj gali dėtis viskas, kas nori, svarbu, kad mano upės pusėj būtų ramu...

E.: Visuose santykiuose yra dūmų, ugnies, susipykimų, priblėsusios aistros – reikia sugebėti išlaviruoti. Klysti yra žmogiška, bet žmogus turi suvokti, ką padarė, jis turi norėti tai keisti. Nereikia skubėti daryti sprendimų, dabar žmonės labai nesaugo santykių... O ypač, jei šeimoje yra vaikų...

R.: O žinai, kodėl nesaugo santykių? Todėl, kad žmonės neina į bažnyčią ir niekas jiems nebesako, kad už tai jie degs pragare. Nieko nebėra šventa...

– Egle, jei žmogus, kurį tu labai mylėtum, tau pasiūlytų gyventi laisvos poros principu, ar sutiktum? (Nijolė)

E.: Jeigu jį labai mylėčiau, turbūt sutikčiau. Meilė ir šeima gali būti visai nesusiję dalykai. Jei mes būtume įsipareigoję, neturėtume vaikų, o mus sietų didelė aistra ir labai geras seksas, pasakyčiau „taip“. Tik aš jo nesisavinčiau. Rizikuočiau, nes meilė yra stebuklas. Bet jeigu ateitų tas momentas, kai norėčiau su juo kūrenti židinį, tuo atveju pasirinkčiau šeimą, nes tokia moters prigimtis.

R.: Na, žinai. Jeigu tikrai labai mylėčiau ir man pasakytų, kad eis dar ir pas kitą, aš ją nužudyčiau. Tikrai.

– Ramūnai, ar slapčia nepasvajoji turėti mylimą moterį ir gyventi laisvos poros principu? (Nijolė)

R.: Oi, tai čia visų vyrų svajonė! Gali neigti visi, bet taip tikrai yra.

– Kaip reaguotumėte, jei iš tikrųjų Jūsų antroji pusė ateityje pasiūlytų gyventi taip, kaip šio spektaklio pagrindiniai herojai, po to, kai esate suvaidinę tokią situaciją „Laisvoje meilėje“? Gal taip gyventi iš tikrųjų būtų nebloga pagunda? (Jolanta)

R.: Tų pagundų, aišku, yra. Vyrų labai didelis savinikiškumo jausmas... Tai viena iš didžiausių kančių, aprašytų klasikų. Tos kančios, kai tave išduoda, neduok Dieve...

E.: Mano šio spektaklio personažas sako, kad ji negali ištverti, kad jos vyras būtų dar kokios nors moters vyras. Šeimoje tai neįmanoma. „Gerai, eik, tik ligos neparnešk...“ Absurdas!

– Laba diena. Kaip moterys mąsto, labiau orientuojuosi, bet vyrai... Todėl klausimą norėčiau užduoti Ramūnui Šimukauskui. Laidoje „Valanda su Rūta“ esate minėjęs, kad mylėjote tik du kartus gyvenime. Ir pirmieji santykiai iširo dėl Jūsų neištikimybės. O kaip dabar apibūdintumėte neištikimybę? Vienam vyrukui erotinis masažas dar nėra neištikimybė (čia jis masažo salone lankėsi), nėra apsikeitimo skysčiais, vadinasi nėra ir neištikimybės. O kitam ir šiek tiek karštesnis nei draugiškas bučinys jau siaubinga neištikimybė (o pasibučiavo jo draugė).

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Ramūnas Šimukauskas ir Eglė Jackaitė

R.: Kas yra neištikimybė? Kiekvienas pajuntame asmeniškai, kada mus išdavė. Jei su prezervatyvu mylėjomės, tai nebuvo skysčių apsikeitimo ir neištikimybės. Čia pasakos. Neištikimybę reikia matuoti pagal savo partnerį.

– Ir ar spektaklis „Laisva meilė“ prisidėjo prie ištikimybės sąvokos (šitą klausimą po pirmojo  atsakymo būtų įdomu išgirsti:)).

R.: Šią pjesę žinau seniai, man tai nebuvo atradimas. Dabar ji manęs nepaveikė kažkaip netikėtai, mano požiūris jau susiformavęs.

– P.S. Po to interviu praėjo jau daugiau nei pusmetis, gal jau trečią kartą pamilote? (Smalsioji Jolanta)

R.: Galbūt...

E.: Štai kaip atsakė... Matai... (Šypsosi.)

– Klausimas abiem: ką apie laisvę meilėje mano Jūsų vaidinami herojai? (Jurga)

R.: Herojai mano labai skirtingai, todėl ir įdomi drama. Pataikoma į labai stereotipinį mąstymą. Šis spektaklis labai moteriškas, žiūrovės labai supranta Antoniją, kartu su ja verkia ir pyksta. O vyrai tyliai stebi, nes tai pataiko į jų slaptą svajonę turėti jaukų mažą haremą. Vyrai čia pamato diskusiją, kurios jie negalėtų pradėti su partnere. Manau, kiekvienas ras neišsakytų minčių.

E.: Įvykiams galima užbėgti už akių. Kol neįvyko kažkas nepakeičiamo, galima išvengti šiurkščių klaidų.

– Pirmiausia norisi palinkėti EGLUTEI ir RAMŪNUI gražaus duetinio pasirodymo spektaklyje visą vasarą, taip pat didelės kūrybinės sėkmės. O klausimas būtų abiem aktoriams toks: kaip manote, ar pažiūrėjus spektaklį „Laisva meilė“ daugeliui žiūrovų tikrai pakils sparnai ir padidės noras eiti į kairę, o gal atvirkščiai – privers susimąstyti... Ačiū. (Daina)

R.: Manau, atvirkščiai. Tas spektaklio laikas kaip tik tiems visiems, norintiems eiti į kairę, bus aiškus pavyzdėlis, kaip viskas prasideda ir kuo gali baigtis. Linksma pamokėlė.

E.: Ir moterims labai naudinga. Kokios mes būname, kai norisi kaukti, ir kaip pereiname visą skausmą ir tampame save mylinčios.

– Jei laisva meilė Seimo sprendimu būtų paskelbta mūsų visuomenės gyvenimo vertybe, ar išbandytumėte ją vienas su kitu ne teatro scenoje? (Raimondas)

Kažkur skaičiau, kad blogai apie tave kalbantis žmogus valo tavo karmą. Man patinka ši mintis.R.: Čia apie mūsų intymius santykius? (Juokiasi.) Jeigu Seimas priims tokį įstatymą, tada laikysiuosi. Aš visada jų laikausi.

E.: Taip, jei reikia, tai reikia.

– Miela Egle, nuo kelerių ar keliolikos metų pradėjote vaidinti spektakliuose? Ir kodėl jie Jus patraukė? (Erika)

E.: Kai man buvo 15 metų, lankiau dramos būrelį, gavome pasiūlymą nusifilmuoti masinėje scenoje filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. O 21 metų atėjau į profesionalią sceną.

– Kokį charakterio bruožą sunkiausia išreikšti (parodyti) spektaklyje „Laisva meilė“? (Virginija)

R.: Nėra konkretaus atsakymo. Kartais žiūrovas apie autorystę mano, kad tai labai susiję su asmeniniais išgyvenimais. Iš tikrųjų taip nėra. Sunkiausia kartais būna ne charakterio bruožą suvaidinti, bet perteikti tam tikrą mintį. Kartais sunkiausia suvaidinti tuos charakterio pustonius ir kaip jie keičiasi. Čia tokie profesiniai dalykai. Žiūrovams gal tai pasirodys pezalai, bet aktoriai supras.

E.: Ačiū Dievui, aš neturėjau tokios patirties. Scenoje mes galime suvaidinti viską – mūsų ribos beribės. Kaip Eglė daug ko nedrįsčiau, o kaip Antonija galiu.

– Egle, koks jausmas po pertraukos grįžti į teatro sceną? Ar įsijausti į vaidmenį padeda (o gal trukdo) panašūs asmeniniai išgyvenimai? (Asta)

E.: Labai smagu grįžti į sceną. Tai yra mano profesija, kurią mėgstu. Tai super. Jeigu nepatiktų, to vaidmens nebūčiau kūrusi. O ar padeda, ar ne... Yra daug dalykų, kur daugelis moterų atras ką nors sava. Man tie išgyvenimai netrukdo, nes tuo metu nesu Eglė. Aišku, būna akimirksnis, kai pagalvoju: oi, tai mano žodžiai.

– Ramūnai, kur vaidinti Jums labiau patinka – televizijoje ar teatre? (Asta)

R.: Televizijoje yra gerai, nes iš karto gauni rezultatą. Tavo žiūrovų auditorija yra daugybę kartų didesnė nei teatre. R.Šimukauskas gali metų metus Kauno teatre vaidinti pagal Ibseną, bet užtenka nusifilmuoti „Dviračio žiniose“ ir visi nusprendžia, kad Šimukauskas – visai neblogas aktorius.Teatre gali ilgai repetuoti tam tikrus niunasus, įsigilinti. O televizijoje viską, ką darai, reikėjo padaryti jau vakar, greitis milžiniškas. Todėl teatre man labiau patinka.

– Ar Jums priimtinas Arūno Valinsko vaidmuo „Dviračio žiniose“? (Asta)

R.: Aš skirstau vaidmenis į tuos, kuriuos pavyko suvaidinti, ir tuos, kurių nepavyko. Aišku, labai padėjo suvaidinti fizinis panašumas, mūsų nosys panašios, galbūt tolimoje praeityje genai yra susipynę... (Šypsosi.) Neturiu nuostatos, kad nevaidinsiu nei asiliuko, nei Valinsko. Tikrai ne.

– Ar nekilo dėl šio personažo kokių nesusipratimų ar problemų gyvenime? Ar teko pačiam asmeniškai bendrauti su šiuo politiku? (Asta)

R.: Esame vieną kartą televizijos koridoriuose pakikenę vienas iš kito. O problemų galbūt kiltų, jei šią laidą žiūrėtų kita publika. Aš drįsčiau sakyti, kad „Dviračio žinias“ žiūri kiek intelektualesnė auditorija, kuri nesikabina parduotuvėse ir nesako „labas, tave pažįstu“.

– Egle, kaip reaguojate į įvairius gandus, paskalas, Jūsų asmeninio gyvenimo aptarinėjimą viešumoje? Ar tai labai Jus žeidžia? (Asta)

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas

E.: jeigu mane tai žeistų, aš to vengčiau, neduočiau interviu. Aš pasirinkau tokią profesiją, kur tai yra neišvengiama. Žmonės tave vertina, apie tave kalba, jiems dažnai yra įdomus asmeninis gyvenimas, o ne tavo darbai... Visiems neįtiksi ir visiems gera nebūsi. Kažkur skaičiau, kad blogai apie tave kalbantis žmogus valo tavo karmą. Man patinka ši mintis. Anksčiau aš imdavau į širdį, galvodavau – kodėl?! Bet dabar jau nebekovoju su vėjo malūnais. Siunčiu jiems gerų minčių.

– Ramūnai, jei neklystu, jūs prieš gerą dešimtmetį buvote gerai pažįstamas kaip vienos reklamos herojus. Dabar – kaip Valinsko antrininkas. Kaip vertinate faktą, kad tam tikru laikotarpiu esate siejamas su tam tikru personažu ir žmonėms sunku jus įsivaizduoti tiesiog kaip aktorių Ramūną? (Algis)

R.: Toks jau televizijos dėsnis. Deja, televiziją žiūri visi, o į teatrą ateina kas dešimtas... Geriausiu atveju. Ką darysi... Aš negaliu jų su šakėm priversti ateiti į teatrą, kur viskas daug tikriau nei televizijoje. Manau, ateis laikas ir kas norės, tas pamatys, ką Šimukauskas daro teatre, o kas nenorės – tam ir nereikia. Mes juk tiesiog negalime nekurti.

– Mieli aktoriai, visuomet labai rūpėjo paklausti: aktorystės menas – tai sunkus išbandymas gyvenime? Ar tiesiog smagus pašėliojimas (persikūnijimas į kito tipažo personažus), kuris nesuteikia sielai diskomforto? Jei būtų galimybė rinktis naują kelią gyvenime, ar eitumėte tuo pačiu aktoriaus keliu, ar rinktumėtės kokią nors žemiškesnę specialybę? Iš anksto dėkoju už atsakymus. Malonu jus matyti scenoje. Tikiuosi greitai susitiksime teatre. :) Kuo geriausi linkėjimai!!! Sėkmės! (Giedrė)

R.: Nėra lengvų darbų, lengvų profesijų. Nežinau, kas yra žemiškesnė profesija? Vadybininkas? Man tai yra absoliučiai nesuprantama. Aktorystė yra labai konkretus amatas, kurį tu išmoksti iš meistro, kuris tau perduoda žinias. Aš sutikau meistrų, kurie man pasakė paslapčių ir aš jomis naudojuosi. Pramoga yra tada, kai išvažiuoji prie jūros ir ilsiesi. Darbas nėra pramoga.

E.: Jokiu būdu nesigailiu, kad tapau aktore. Tai mano vaikystės svajonė. Tai atrodė tokia nežemiška svajonė. Kai manęs klausdavo, ką studijuoju, man net būdavo nedrąsu pasakyti, nes tai atrodė man per gerai. Buvau tokia nusižeminusi. Aš labai myliu savo kelią. Kūryba – kai per kančią gimsta kažkas. Juk pergyvename visokių minčių, kad nieko negali, niekas neišeina.

– Ar realiame gyvenime norėtumėte turėti tokį sutuoktinį, kokį turite šiame spektaklyje, ir kaip tikrame gyvenime sprendžiate tokius šeimyninius klausimus iš šios komedijos? (Raimondas)

Viena ragana man sakė, kad kai man bus 40 metų, aš jau turėsiu važiuoti į Holivudą... Dar turiu laiko lagaminus susikrauti.E.: saugok viešpatie nuo tokio sutuoktinio. Tikrai nenorėčiau. Labai gerbiu Ramūną kaip kolegą ir žmogų, bet jo tikrai netapatinu su jo personažu. Realiame gyvenime nekovočiau ir nepasiduočiau, jeigu taip atsitiktų mano gyvenime, aš su juo atsisveikinčiau.

R.: Norėčiau ir aš, kad gyvenime tokios situacijos nebūtų. Nors daugelis porų išgyvena tokių ar panašių situacijų ir klausimų. Bet nesinorėtų jų patirti.

– Ar laimėjus bilietus į spektaklį, ta mano antroji pusė būtina turės būti žmona? (Raimondas)

R.: Jeigu turi meilužę ir atsives žmoną, tada geriau to tegul nedaro. Geriau jau atsivestų kokį draugelį.

E.: Nors meilužei irgi būtų nejauku ten sėdėti.

R.: Kita vertus, tegul atiduoda bilietus žmonai.

– Ar kiekvienas iš jūsų dar turite slaptuose minčių stalčiuose svajonių vaidmenis? Jeigu ne paslaptis, kokie jie arba ar tai teatro, ar televizijos personažai? Ir iš vis ar patinka tai, ką dabar kuriate, dirbate? O gal nėra pasirinkimo ir atliekate tai, ką  asiūlo režisieriai? Dar norėčiau palinkėti jums geros vasaros, kūrybinės sėkmės ir, aišku, kuo daugiau vaidmenų, kurie jums būtų ne darbas, o tiesiog poilsis. (Saulė)

R.: Visi svajonių vaidmenys visada būna priekyje. Aš neturiu konkretaus svajonių vaidmens, bet artistui reikia iššūkiaų. Man norėtųsi kine suvaidinti ką nors. Viena ragana man sakė, kad kai man bus 40 metų, jau turėsiu važiuoti į Holivudą... Dar turiu laiko lagaminus susikrauti.

E.: Atsargiai su svajonėmis, jos gali išsipildyti. (Šypsosi.) O per prievartą tikrai niekada nieko nevaidinčiau. Svajonių vaidmuo... Visi aktoriai ko nors laukia... Ir aš norėčiau kine – maivyčiausi, jei sakyčiau, kad ne. Esu sakiusi, kad norėčiau vaidinti Aną Kareniną, tik be tos pabaigos su kritimu po traukiniu. Manau, sugebėčiau maksimaliai daug atiduoti savęs šiuo vaidmeniu.

– Ramūnai, ar smagu pabūti Valinsku? :) (Invitas)

R.: Aš juo nelabai pabūnu, aš tik vaidinu. Smagu, kad yra vaidmuo, kuris visai gerai išėjo. Jeigu artistas vaidina karalių, tai nereiškia, kad jis būna karalius...

– Ar sunku spektaklyje vaidinti jausmus žmogui, jei jam nieko nejauti? (Mėlynakė)

E.: Ne, nesunku. Tu išgyveni vaidmenį ir myli tą personažą, net jei realiame gyvenime mes susipykę. Neduok Dieve, kad taip būtų.

– Ką darai, kad atrodai visada tokia graži? (Mėlynakė)

E.: Kaip gera girdėti tai. Aš tiesiog gyvenu, stengiuosi nepasiduoti – nors visokių akimirkų būna, kai paverkiu kamputyje. Tikėjimas ir viltis yra mano varikliukai. Sportais neužsiimu, turiu mažą leliuką – to užtenka.

– Ar vaidinate su tais žmonėmis, su kuriais norėtumėte ir realiame gyvenime „žaisti“ sutuoktinius (Vanda)

E.: Žaisti ir yra žaisti...

R.: Teatre gyveni kaip šeima, artistai tampa labai atviri, nes mato vienas kitą per kūrybiniį procesą, kuris apnuogina. Tai labai suartina. Kai padirbi scenoje su žmogumi, tai gali labai atstumti arba suartinti.

– Nežinau, ar gerb. Šimukauskas vedęs, bet jeigu būtumėte laisvas, ar kviestumėte Jackaitę į pasimatymą? Kodėl? (Aistis)

R.: Aišku, kviesčiau. Simpatiška, graži mergaitė. Jei ne, tai būtų netgi keista. Gal kas man būtų negerai... (Šypsosi.)

E.: Labai džiaugiuosi prisilietusi prie Ramūno. Kol tas vaidmuo tave apauga, esi labai jautrus ir tie bendri laukai bei supratimas labai svarbu. Tai įvyko ir tai yra sėkmės dalis.

– Kur dingsta besąlygiška meilė tarp vyro ir moters po vedybų? (Antanas)

E.: Kad mes žinotume... Niekas nežino...

R.: Psichologai daug traktatų parašė, bet niekas nerado atsakymų. Deja, laimės formulė nėra atrasta. Mes žinome pavyzdžių, kad būna, jog meilė po vedybų nedingsta – tada galime matyti šviesą tunelio gale.

E.: Kiekvienam linkėčiau neieškoti stebuklų šeimoje ir neskaudinti vienam kito. Aistrą reikia kurstyti, dėmesį reikia rodyti. Paprasti dalykai daro gyvenimą gražesnį...