Kol kas šimtametė sveikata nesiskundžia, nors jau jaučia, kad palengva jėgos apleidžia, sunkiau sekasi judėti, paskaityti maldaknygę ar žiūrėti televizorių, tačiau niekuomet jai nedingsta noras bendrauti.
Sunkus buvo mano gyvenimas, todėl niekam tokio nelinkėčiau. Ypač sunkūs buvo karo metai. Ir vaikus sunku buvo užauginti, tačiau užaugo jie geri, – sakė M.Stonienė.
Šviesaus proto moteris visuomet laukia savo vaikų. Su vyru Izidoriu Stoniu, kuris mirė prieš 36 metus, ji susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Vėliau vaikams padėjo užauginti 7 anūkes, kurios jau yra susilaukusios 5 proanūkų ir 3 proanūkių.
Didelė šeima šimtametei – tikras džiaugsmas, nors savo nueitu gyvenimu nesidžiaugia. Prisiminimai apie sunkų darbą, badą, karus ir kitus išgyvenimus virpina širdį iki šiol.
Sunkiai dirbo namuose ir kolūkyje
Ilgaamžė M. Stonienė ryškiausiai atsimena vaikystės ir jaunystės laikus. Paprašyta pasidalyti jaunystės prisiminimais ilgaamžė atsakė, kad laiko neužteks, nes apie jaunystę galėtų šnekėti visą savaitę.
„Sunkus buvo mano gyvenimas, todėl niekam tokio nelinkėčiau. Ypač sunkūs buvo karo metai. Ir vaikus sunku buvo užauginti, tačiau užaugo jie geri. Atsimenu, kai gyvenome kaime ant kalno, reikėdavo eiti toli į pakalnę karvių melžti. Vieną vaiką ant rankų nešdavau, o kitą vesdavau. Kai pamelždavau karves, į kalną su pieno kibiru ir vaikais iš karto neįlipdavau, tai vieną panešdavau kiek, po to sugrįždavau kito ir taip pareidavau namo. Nelinkiu niekam tokio gyvenimo“, – nuogąstavo garbaus amžiaus sulaukusi M. Stonienė.
Nors visą gyvenimą ji buvo namų šeimininkė ir jokios profesijos neturėjo, jai teko eiti į kolūkį dirbti. Mokėjo austi, verpti, megzti. Prieš 4 metus šimtametė dar mikliai megzdavo, tačiau dabar šį pomėgį apleido, nes prastai bemato. Labai skaniai gamindavo.
„Iki dabar atsimenu mamos keptus sausainius – tokie putlūs ir labai skanūs. Kepdavo ir pyragus – viską ji skaniai pagaminti mokėjo“, – patikino dukra.
M. Stonienės gyvenimas susiklostė taip, kad jau 16 metų išmoko gyventi savarankiškai. Ją tėvai paliko gyventi pas tetą. Ištekėjo būdama 33 metų.
„Daug kas norėjo mane vesti, tačiau aš nenorėjau. Visi į mano senelių paliktus turtus žiūrėjo. Nors ir gerų vyrų man piršo, tačiau buvau sau pasakiusi, kad tekėsiu už to, kuris nieko neturės – nei tėvų, nei vaikų, nei kokio turto. Norėjosi padėti vargingiau gyvenančiam vyrui. Taip ir buvo, todėl susituokiau tik būdama 33 metų. Mano vyro tėvai anksti mirė, todėl ir jis daug vargo buvo matęs“, – pasakojo šimtametė.
Sukūrusi šeimą M. Stonienė prižiūrėjo namų ūkį, augino vaikus, kol vyras dirbo kolūkyje.
Griežta, tačiau geros širdies
„Močiutė Šiauliuose daug metų gyvena, nors kartais išvykdavo pas sūnų pasisvečiuoti ir mane kartu veždavosi. Prisimenu dar ir tą laiką, kai močiutė gyveno kaime, tai dažnai ją lankydavome. Vėliau, kai pas mus atsikraustė, važiuodavome lankyti į jos gimtuosius kraštus giminaičių“, – pasakojo anūkė Vilma Sarvilienė. Iš vaikystės anūkė prisimena, kad močiutė nors buvo labai gera, tačiau buvo griežta.
Kai jai buvo 101-eri, dar ir į lauką iš penkto aukšto nulipdavo pasivaikščioti. Tekdavo ieškoti, kad toli kur nenueitų, – pasakojo ilgametės duktė.
„Atsimenu, kai man drausdavo žiūrėti televizorių, jei nebūdavo pamokos paruoštos. Ateidavo, užstodavo televizorių. Tačiau močiutė buvo ir anūkų guodėja. Jei mama supykdavo, visuomet gindavo ir saugodavo – neleisdavo bausti. Dabar ji daugiau bendros kalbos turi su mano sūnumi – džiaugiuosi, kad mano močiutė tokia ilgaamžė ir ją galėjo pamatyti ne tik anūkai, bet ir proanūkiai“, – sakė V.Sarvilienė.
Tai, kad motina tvirto charakterio, patvirtina ir M.Stonienės dukra A.Korenbergienė, nors ir ji dažniau mamą prisimena dirbančią nei dėl ko nors vaikus barančią.
„Daug dirbo gyvenime ir sunkiai. Dabar ir sunkiau juda. Kai jai buvo 101-eri, dar ir į lauką iš penkto aukšto nulipdavo pasivaikščioti. Tekdavo ieškoti, kad toli kur nenueitų. Dabar jau sunku jai eiti, tačiau vos tik randa progą, mums vadovauja kaip gyventi, sako, kad reikia pinigus taupyti. Kartais anūkus palepina – duoda pinigų“, – šypsodamasi teigė dukra.
Ilgaamžiškumo paslaptis – Dievas
Guvi 106-erių metų M. Stonienė ne tik sveikata nesiskundžia, bet ir domisi, kas vyksta Šiauliuose ir pasaulyje. Paklausus, ar balsuos prezidento rinkimuose, šimtametė sakė, kad būtinai ir rinks patį geriausią kandidatą. Taip pat M.Stonienę šiuo metu labai jaudina įvykiai Ukrainoje. Nors gerai nesupranta, kas ten vyksta, tačiau vaizdai televizoriaus ekrane jai primena išgyventus karus.
Mano senelis mirė 100 metų. Gal todėl ir aš tiek gyvenu. Manau, kad ilgaamžiškumo paslaptis – Dievas ir tarpusavio bendravimas, sutarimas. Tai gyvenime svarbiausia, – teigė ilgaamžė.
Dukra A.Korenbergienė sako, kad dienomis daugiausia savo laiko šimtametė skiria televizijos žiūrėjimui ir maldaknygės skaitymui. Ji labai tikinti. Pernai dukros prašė į namus pakviesti kunigą, kad galėtų atlikti išpažintį. Kai buvo judresnė, dažnai į bažnyčią eidavo bei anūkus mokė tikėjimo.
„Apie savo amžių mama pradėjo šnekėti, kai visi laukėme 2000-ųjų. Jai buvo labai įdomu pamatyti, kaip pasaulis pasikeis po 2000-ųjų. Po to laukė, kol užaugs anūkai. Sakydavo: dar noriu pagyventi, pažiūrėti, kaip anūkai gyvens, dabar domisi proanūkiais. Taip sau išsikeldama tikslus ir toliau gyvena“, – sakė dukra.
Nors M.Stonienei jau 106-eri, ji apetitu nesiskundžia. Valgo viską, ką pagamina dukra. Labai mėgsta gerti kavą. Jei valgo mėsą – ji, pasak dukros, turi būti kuo riebesnė, mėgsta rūkytą dešrą, o ne virtą ar pieniškas dešreles.
„Mano senelis mirė 100 metų. Gal todėl ir aš tiek gyvenu. Manau, kad ilgaamžiškumo paslaptis – Dievas ir tarpusavio bendravimas, sutarimas. Tai gyvenime svarbiausia“, – sakė M. Stonienė.
Šiuo metu Šiauliuose gyvena 21 šimtą metų peržengęs žmogus – keturi vyrai ir septyniolika moterų. Seniausiai Šiaulių gyventojai – 111 metų.
106-erių M. Stonienė dar ir dabar nestokoja patarimų vaikams ir anūkams – visuomet jiems pataria taupyti.
