Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

15min.lt konferencijoje apsilankęs Svaras: skaudu, kad iš Breiviko dabar uždirbami pinigai...

Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir DJ Mamania
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / „G&G Sindikatas“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pirmadienį 15min.lt portale hiphopo grupė „G&G Sindikatas“ pristatė naujausios savo dainos „Žaibo rykštė“, skirtos filmui „Tadas Blinda. Pradžia“, vaizdo klipą.

Šia proga 15min.lt tiesioginėje konferencijoje į pačius įvairiausius skaitytojų klausimus sutiko atsakyti grupės „G&G Sindikatas“ nariai Svaras ir DJ Mamania.

– Skaičiau, kad patys pasisiūlėte sukurti dainą filmui „Tadas Blinda. Pradžia“. Labai įdomu – kodėl? Ir kuo skiriasi kurti dainą filmui nuo tiesiog dainos sau? (Danas)

– Svaras: Mes itin retai ir gal net pirmą kartą gyvenime pasisiūlėme sukurti dainą filmui. Pirmoje dalyje pasakojama Lietuvos istorijos atkarpa. Antra irgi, tikime, kad bus svarbi. Mums ta istorija svarbi, norėjosi prisiliesti prie to.

DJ Mamania: Iš tiesų mes pasisiūlėme suvaidinti filmo masinėje mūšio scenoje, nes labai norėjome kaip nors prisidėti prie šio filmo. 

O kalbant apie kūrybą, dažniausiai gimsta daina, kai atsiranda idėja. Šiuo atveju mums buvo duota koncepcija. Filmas yra tam tikras konceptas. Tie, kurie matė senąjį filmą, žino tam tikras frazes, posakius iš filmo, tą tematiką žinojo ir grupė. Mums buvo duota kryptis, pagal kurią ir kūrėme kūrinį.

S.: Iš bendro koncepto mes neiškritome. Tadas Blinda buvo žinomas veikėjas, jo idėjos kaip laisvojo plėšiko, besirūpinančio paprastais žmonėmis, yra artimos mūsų filosofijai.

– Kiek kartų buvote filmavimo aikštelėje ir kaip vertinate šio filmo sėkmės potencialą? (Rimvydas)

– S.: Buvome tik vieną kartą, kai mus filmavo. Tas epizodas nesuteikė per daug informacijos, nes nebuvo nei Blindos, nei didelių mūšių. Mūsų prisilietimas buvo paprastas, bet mes dėkingi, ypač, kad turėjome galimybę susipažinti su legendiniu Lietuvos aktoriumi Donatu Banioniu.

M.: Manęs ten nebuvo, nes tada vyrai nenešiojo barzdų, tik ūsus. Nesakau, kad man buvo gaila nusiskusti barzdą, bet taip sutapo, kad tuo metu mano darbų grafikas buvo labai įtemptas. Man gaila, bet negalėjau filmuotis. Svaras tik telefonu pasakojo, kaip jam ūsus klijavo ir kaip smagu buvo. Bet jie atpažįstami, todėl filme gerbėjai juos tikrai atpažins.

S.: Mes vaidinom Muravjovo „Koriko“ asmens sargybinius, caro žandarmerijos žandarus. Trumpai ekrane šmėžuojame, bet teigiamų emocijų buvo daug, labai įdomus filmavimas. Turėjome kino patirties ir anksčiau, bet patiems filmuotis teko nedaug. Susipažinti su Donatu Ulvydu, kitais buvo smagu.

M.: Kai pamatysi save ekrane, išeisi iš salės?

S.: Šauksiu: Čia aš! (juokiasi)

– Pažiūrėjau klipą ir visai įdomiai atrodo senoviniai filmo vaizdai su hiphopu – manot, tai dera? Ar filme skambės ši daina? Jei taip, ar tai neatrodys keistai? Daina bet kuriuo atveju skamba užvedančiai. Ačiū (Onutė)

– S.: Carinės Rusijos žandarai laisvalaikiu, kai jo turėjo, dažniausiai repuodavo. Tai buvo normalu, tad atrodys normaliai. (Juokiasi)

M.: O rimtai, jei daina ir skambėtų filme, tai tik titruose, nes būtų absurdas, jeigu tokia daina skambėtų vidury filmo. Tai ne filmo muzikos takelis, tiesiog filmas mus įkvėpė. Yra tokių pavyzdžių, kai filmai inspiruoja net albumus. Vienas iš pavyzdžių buvo filmas „Amerikos gangsteris“ apie 1960 metų kriminalinius įvykius. Jay-Z pagal jį sukūrė visą albumą, nors nei vienas kūrinys iš ten neskamba filme. Mes irgi esame gana aktyvi šiuolaikinė grupė ir prisidėjome prie filmo, kurio premjera pasirodo šiemet. Tai labiau simbolinis paženklinimas.

S.: Šita daina atliekama šiuolaikiniu stiliumi ir tai rodo, kad visais laikais žmonės buvo tokie patys, skiriasi tik forma. Mes kalbama apie senus laikus, nors iš esmės žmonių santykiai visada tokie patys.

– Kokius lietuviškus kino filmus mėgstate labiausiai? (Agnė)

– S.: Aš nemėgstu filmų su bloga pabaiga, kuo pasižymi lietuviška kinematografija. Net ir „Turtuolį vargšą“, kuris yra geras filmas, žiūrėdavau tik iki pusės. Man patiko „Skrydis virš Atlanto“. Iš šiuolaikinių – „Zero“ abi dalys.

M.: Aš neseku per daug, nors žinau, kas vyksta Lietuvos kine. Prisimindamas senesnius laikus, išskirčiau „Velnio nuotaką“, nes muzikinis albumas iš šio filmo yra vienas mano mėgstamiausių. Iš naujesnių, tai linkėjimai lietuviškam Tarantino Emiliui Vėlyviui, jo sprendimai filme yra tokie, kurių anksčiau nematėm ar pasigedom.

S.: Dar linkėjimai Ignui Miškiniui, nes žiūrėdamas jo pirmąjį filmą „Lengvai ir saldžiai“ juokiausi visą laiką. Visai neseniai su draugu režisieriumi kalbėjom, kad kai Kusturica dar tik mokėsi, vienas lietuvių režisierius padarė „Riešutų duoną“ (1978 metais pasirodžiusį filmą režisavo Arūnas Žebriūnas red. past.), kuriame vaikšto orkestras. Tai vėliau perėmė ir Kusturica. (Šypsosi)

Aš laukiu fantastinio filmo iš lietuvių režisierių. Istorinius filmus užsienyje sugeba labai įdomiai ir nebanaliai pateikti. O mes turime savų legendų, istorijų. Anksčiau aš buvau lietuvių literatūros skeptikas, bet vėliau, vieno žmogaus paragintas, pradėjau skaityti ir pamačiau, kad knygų jau turim, beliko laukti filmų.

– Kai pamatėte darbą filmavimo aikštelėje, ar sutiktumėte išmėginti aktoriaus darbą? Kokio žanro filme?

– S.: Esame buvę filmavimo aikštelėje, padarę ne vieną klipą, filmuose filmavomės, bet ne didelius vaidmenis vaidinome. Tačiau mes nesame aktoriai. Bet kine dažnai personažai būna tokie, kokie jie yra, o ne vaidina. Yra daug pavyzdžių, kai žmonės filmui randami gatvėje, atitinkantys personažų tipažus. Mes nesame aktoriai, bet jeigu pasiūlytų, tai kodėl ne. Neužsiimti tais dalykais, kurie įdomūs, būtų griekas.

M.: Aš savo jėgomis abejočiau, bet kolegų, draugų ir grupės – tikrai ne. Kiekvienam būtų įdomu.

S.: Svarbu būtų scenarijus. Aš negalėčiau vaidinti personažo, kuris man nepatiktų. Jeigu būtų fantastikos filmas ar apie tai, kas man gyvenime įdomu, mielai pabandyčiau.

– Klipą sukūrėte po nemažos pertraukos – kodėl jų nekuriate dažniau? (Joana)

– M.: Turėtume gal kalbėti apie pinigus, tiesiog būtų sunku, jeigu mums reikėtų sumokėti už viso klipo gamybą. Jeigu mes galėtume, darytume, tačiau tai – ne mūsų kišenei, negalėtume sau to leisti. Visais tais atvejais, kai padaromas mūsų klipas, tai būna dėl puikių žmonių iniciatyvos.

S.: Tie žmonės mums parodė, kad taisyklė, jeigu ko nors labai nori – tai įvyksta, galioja. Yra kūrėjų, kurie ateina ir pasako: mes norime padaryti jums klipą. Jeigu daryti, reikia daryti gerai. Ir patys galime mėgėjiškai padaryti, bet reikėtų daryti profesionaliai.

M.: Donatas Ulvydas ir jo komanda atėjo ir abejoju, ar turėjo ką nors iš to, išskyrus gerai praleistą laiką. Mums buvo smagu, kad vėl pasijautėme muzikine grupe, kuri filmuoja klipą. Visi puikiai vieni kitus supratome.

S.: Net pavyko pajusti, kokia esame prasta fonograminė grupė, nes pataikyti į savo fonogramą yra sunku.

– Svarai, tu neretai esi vadinamas šalies patriotu. Tavo nuomone, kuo skiriasi patriotas nuo nacionalisto? Ir kaip vertini norvegų žudiko Breiviko kovą už Norvegiją be imigrantų? (Aistė)

– S.: Skaudžiausias dalykas yra Breiviko iškrėstas absurdas. Bet po šito kitas skaudus dalykas yra tas, kad dabar ką Breivikas bedarytų, kur beatsibustų ar nosį nusišniurkštų – apie tai rašo spauda. Būtent žiniasklaida dabar uždirba pinigus iš žmogaus, kurio negalima šlovinti, iškelti, bet tai vyksta. Aš labai bijau, kad Breivikas gaus kokius 30 metų kalėjimo, o per tą laiką jis parašys dvi knygas, uždirbs milijonus eurų... O tūkstančiai žmonių, kurie didžiausiu skausmu sumokėjo už jo egzistavimą, liks it musę kandę.

O dėl patriotizmo – tai yra tėvynės meilė. Nacionalizmas – savosios nacijos iškėlimas virš kitų. Patriotizme nesvarbu, kokios tu tautybės esi, svarbu, kad gimei Lietuvoje, todėl, būdamas normalus žmogus, turėtum prisidėti prie tėvynės gerovės kėlimo. Tu tarpu nacionalizmo pasekmė yra nesantaikos sėjimas visuomenėje. Nacionalistiniai judėjimai pasaulyje neretai užsiima tam tikrų visuomenės sluoksnių kiršinimu ir nieko gero tame nėra.

Lietuvoje labai dažnai, mano akimis žvelgiant, nacionalizmas klaidingai traktuojamas kaip tėvynės meilės pasireiškimas ir maišomas su patriotizmu. Juk visi žinome didžiausią pasaulio nacionalistų vadą, aš jo net vardo nenoriu minėti, ir jo darbus nuveiktus, jo pasekėjų veiklą... Galime matyti, kas dabar vyksta Rusijoje, Amerikoje ir net Norvegijoje, kur mums atrodė, kad viešpatauja ramybė, o čia kaip perkūnas iš giedro dangaus... Tai ką kalbėti apie tai, kas gali nutikti Lietuvoje! Turime galvoti apie tai. Visuomenė nepatogius klausimus linkusi atidėti rytdienai, o kai kas nors nutinka, klausinėja, kodėl niekas nematė ir kodėl niekas nieko nedarė. Kodėl tam, kad mes pradėtume mąstyti, būtinai turi būti ištrauktas ginklas? Tai jau nebe Breiviko, o visų mūsų bėda.

– Svarai, ar esi kada turėjęs ūsus? Ar kada svarstei auginti? Tie žandaro ūsai klipe apie Tadą Blindą tau visai tinka :-) (Jonė)

– S.: Juokingiausia, kad aš buvau užsiauginęs ūsus. Tuo metu jau buvau vedęs, bet taip išėjo, kad žmonos kurį laiką nebuvo ir aš pabandžiau juos užauginti. Kai susitikau su savo antrąja puse, jos reakcija buvo tokia, kad ūsus greitai nusiskutau. Ji buvo teisi, nes man jie netiko. O žandaro ūsai... gali būti, kad vieną dieną nusipirksiu „čioperį“, užsiauginsiu ūsus ir barzdą ir tapsiu tokiu dėde. (Juokiasi)

Ir dar jeigu mūsų ledo ritulio komandai seksis, visi nesiskus, kol komanda eis į priekį.

– Laba diena, norėčiau paklausti, kodėl jūs neatstovaujate Lietuvai „Eurovizijoje“? Manau, tai pritrauktų dar daugiau gerbėjų. (Aleksandr)

– M.: Net nežinau. Tiesiog, manau, kad mūsų grupė per daug save gerbia.

S.: Mūsų nedomina „Eurovizija“ kaip festivalis. Net minčių apie tai nebuvo.

M.: Aš savęs negaliu toje scenoje įsivaizduoti. Neturėčiau ten ką veikti, nes ten fonograma, o aš juk nerepuoju.

M.: Įsivaizduokit mus su sidabriniais triusikais! (Juokiasi) Linkėjimai „InCulto“, nieko asmeniško.

– Ar galėtumėte sukurti krepšinio himną hiphopo ritmu? Jei taip – laukiu :-) (Aleksandras)

– S.: Turime tokį neoficialų himną, skirtą labiau gatvės krepšiniui. Kalbant apie oficialų konkursą, aš netikiu tokiomis dainomis, kurios sukuriamos tik konkursui. Jeigu tam kūrėjui sportas neįdomus, daina nebus gera. O norint parašyti gerą dainą, ji turi atsirasti pirmiausiai širdyje. Mes jau kelerius metus žaidžiam ledo ritulį, mūsų klausinėja, kada bus jam skirta daina. Bet kaip galima per vieną vakarą parašyti? Mums patiems tai bus  „chaltūra“, todėl laukiame įkvėpimo. Gal mūsų krepšinio rinktinės žaidimas šiemet įkvėps ir daina gims.

– Ar grupė yra išgyvenusi rimtų krizių: svarstė apie išsiskyrimą ir pan.? (Andrius)

M.: Žinoma, nebūtume grupė, jeigu to nebūtų.

S.: Krizių nebūna tik projektuose. Ten žmonės surenkami ir vėliau išsiskiria. O kadangi mes normali, tikra grupė, tai kyla ir nesutarimų, būna sunkesnių momentų. Bet mes šiemet atšventėme 15 metų jubiliejų ir galime pasidžiaugti, kad tokių ilgaamžių grupių Lietuvoje nėra daug. Mūsų išlikimo paslaptis, kad mes bendrus interesus vis dar laikome svarbesniais už asmeninius. Mes apsitariam, pasiginčijam, bet prieiname prie bendros nuomonės ir neturime minčių apie išsiskirstymą.

– Kaip vertinate savo kūrinių perdainavimą, jų interpretacijas kitų atlikėjų kūryboje? (Andrius)

S.: Mažai tokių girdėjau. Geriau už mus niekas mūsų dainų nėra padaręs. (Juokiasi)

M.: Tiesa, garsaus krepšininko Martyno Pociaus draugas Tomas yra padaręs savo  „Vieno kraujo“ versiją. Paėmė tekstą, atliko, telefonu nufilmavo ir įdėjo į internetą, mes tuo įrašu pasidalinome su savo gerbėjais. Tai buvo tikrai gerai, kitaip ir gerai.

S.: Dar prisiminiau, kad yra jaunų žmonių padarytas klipas pagal dainą „Broliai šaunuoliai“, labai linksmai ir įdomiai. Iš esmės, jeigu žmonės nori dainuoti tavo dainas, tai yra tavęs įvertinimas.

– Svarai, ar norėtum dar kartą išvažiuoti į Sibirą? (Lina)

– S.: Norėčiau.

– Labas, Sindikato smogikai, turiu porą klausimų. Ar pragyvenate vien iš muzikos/šou verslo? Galbūt turite kitus darbus, o muzika lieka kaip hobis?

– M.: Beveiki visi grupės nariai turi kitus darbus. Išgyventi būtų galima, bet tik išgyventi.

S.: Jeigu tik gyvensi, neisi į parduotuvę, nemokėsi už butą.

M.: Turime visi šeimas, norėdami jas aprūpinti, turime kitus – antrus, trečius ir net ketvirtus – darbus.

– Ar yra tekę groti vestuvėse? Jei ne, tai ar būtų įdomu įsivelti į tokią avantiūrą? ;-D Respect ir sėkmės kūryboj! (Vaclovas)

– M.: Man kaip didžėjui teko.

S.: Kaip grupei mums neteko. Bet mielai sugrosime vestuvėse tų grupės narių, kurie dar nevedę. Bet tik vestuvių pradžioje (juokiasi).

M.: Su vestuvėmis yra sunku, nes tik vienetai vestuvininkų galėtų aprūpinti mus aparatūra ir įranga, tai jiems būtų brangiau negu vestuvės. Bet man teko sugroti vestuvėse draugų, viskas ok. Žiūrint iš gerosios pusės, smagiausia, kad po vestuvių iš jaunosios tėvo gavau didžiulę kolekciją plokštelių dovanų. Jis sakė šokęs visą laiką, kai grojau, todėl atidavė man tas plokšteles. Tai geri prisiminimai, bet vargu ar teks dažnai tai daryti. Bet viena yra tai daryti pas draugus, kita – užsakomuosiuose vakarėliuose.

– Kokį užsiėmimą/veiklą renkatės norėdami atitrūkti nuo kasdienės rutinos? (Yazuguzi)

– S.: Aš einu žaisti ant ledo ir kuriu paveikslams trafaretus.

M.: Vežiojuosi mašinoje riedlentę ir važinėju ja mieste. Šiaip neatitrūkstam taip dažnai, kad ilgiau diskutuotume apie tas veiklas.

– Ką manote apie internetines radijo stotis, jose tobulėjantį jaunimą? Kokia jūsų nuomonė apie jaunuosius reperius, kurie savo darbais džiugina (?) tik „Youtube“, „Facebook“ draugus? (Povilas)

– S.: Mes turime neformalų judėjimą „Gatvės lygą“ jau dešimt metų, kuris skirtas hiphopo judėjimo plėtojimui ne tik vidiniame repo rate. Bet  koks jaunų žmonių veiksmas – ar šokti breiką, ar piešti grafiti, mus nudžiugina. Mes turime kassavaitinę laidą Zip FM, kur apžvelgiame pasaulio naujienas šioje srityje. Ten kviečiame svečius, nes didžiąją dalį šio rato žmonių mes pažįstame asmeniškai. Lietuvoje turime daug hiphopo atstovų, kurie jau kažką pasiekė, yra žinomi. Neįmanoma tik atėjus į mokyklą tapti dvyliktoku. Taip ir repavime, turi pradėti nuo elementarių dalykų ir jeigu būsi stipresnis, tada ir tapsi žinomas.

M.: Internetinio radijo pavyzdžių yra mažai, nėra tam finansavimo.

S.: „Gatvės lyga“ laikosi dėl mūsų pačių darbo, noro ir asmeninių pinigų. Ir internetinis radijas galėtų gyvuoti, jei būtų įkurtas tokių pačių žmonių. Gal laikui bėgant jie rastų rėmėjų, bet penkerius šešerius metus reikėtų dirbti iš savo lėšų. Čia kaip grojimas rūsyje. Gali vėliau išeiti ir tapti žinomas visame pasaulyje. Bet prieš tai turi būti inkubacinis laikotarpis. Aš vis dėlto manau, kad internetinis radijas yra ateitis.

– Mane labai domina, kada ir kur visi G&G pradėjo tai, ką daro dabar. Juk nesusirinkot vienam rūsy būdami 13-os ir nepradėjot bombint mikrafų? (Skaitytojas)

– S.: Viskas prasidėjo 1988 metais, kai pirmą kartą išgirdau repo muziką. Į mano rankas pateko plokštelė, kurios vienas spekuliantas niekam nesugebėjo parduoti. Dar prireikė kelerių metų, kas labai dažnai pasitaiko tarp paauglių, kalbėjimo, kaip aš to noriu, bet nieko nedariau. Galiausiai susiradau Vilniaus įrašų studiją, kur dirbo Andrius Mamontovas su Arnoldu Lukošiumi, ir atėjęs paprašiau įsirašyti pirmą dainą.

Jie man padėjo. A.Mamontovas man net padėjo sukurti pirmą "beat‘ą", nes muzikos aš neturėjau. Tuo metu mes buvome dviese su draugu Giga (Egidijumi) ir dėl to pasivadinom G&G. Tada įrašėme pirmas dvi dainas, vėliau su EXEM narių pagalba Klaipėdoje įrašėme dar kelias dainas. Vėliau aš likau vienas ir netikėtai patekau į studiją, kurioje dirbo Kastetas ir Donciavas. Jie įrašinėjo lietuviško undergroundo grupes ir buvo įperkami, kas man labai tiko, nes nebereikėjo po tris mėnesius dirbti kolūkyje, norint įrašyti dainą.

Įrašinėjant pas juos dainas, Kastetas ir Donciavas iš griežtų rokerių ėmė darytis labiau reperiais. Kalbėdamiesi nusprendėme kažką daryti kartu. Pagalvojom, kad reikia ir didžėjaus. Pažinojome tik DJ Vinilą, bet jis pasiūlė jauną perspektyvų didžėjų Mamanią. Taip ir atsirado „G&G Sindikatas“ toks, koks yra dabar.

– Tai vis dėlto, kas iš tikro atsitiko tą dieną per Tomo gimtadienį? (nn iš Šiaulių)

– S.: Reikėtų Donciavo ir Kasteto paklausti šitos istorijos. Kadangi nesame autoriai tų eilučių, negalime to komentuoti. Nors jokios paslapties nėra – įsijunkite dainą „Tomas“ ir paklausykite.

– Kokie jūsų santykiai su Bendžiais? Kaip šiandien vertinate savo įrašytą dainą „Broliai šaunuoliai“, kurioje pasityčiojote iš šių prodiuserių? (Asta)

– Jokių santykių neturime. Sekite dainos tekstą – viskas baigėsi, kaip ten ir buvo parašyta. Daina puikiai skamba, žmonės moka ją atmintinai, galime pailsėti ją atlikdami, žmonės dainuoja patys.

– Sveiki, galbūt su šia nauja daina ir nauju klipu ir albumas pribrendo? (Darius)

– M.: Svaras yra pažadėjęs duodamas keletą interviu, kad albumas išeis šiemet. Aš irgi norėčiau, kad jis išeitų šiemet. Po susitikimo studijoje matome gerą potencialą darbui, tai galėtų virsti albumu. Bet, be albumo, yra daug kitos veiklos ir kitų sumanymų, kas gerbėjams irgi turėtų patikti ne mažiau. Albumas yra svarbu, bet dar daugiau visko yra, kas laukia mūsų visų kitąmet. Jeigu tas albumas pasirodys kitų metų vasarą, tai nereiškia, kad šių metų pusmetį nieko nedarysime.

S.: Kadangi bus 2012 metai, albumas vadinsis „Pasaulio pabaiga“. (Juokiasi) Ir titulinis gabalas bus Kasteto: Vat ir atėjo pypt pasaulio pabaiga. Jau yra gal keturios dainos įrašytos ir daug tvarkytinos medžiagos.

M.: Šįkart gali ir netilpti viskas, ką jau turime, į albumą. Tai rodo, kad turime daug minčių ir idėjų. Neabejoju, kad tai bus geras albumas.

S.: Tai bus repas.(Šypsosi)

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min