Su šokių partnere Katerina Voropaj savo laimę projekte „Šok su manimi“ bandantis vaikinas atsakė, ką mano apie aštrialiežuvį komisijos narį Jurijų Smoriginą, ar iš tiesų kopijuoja Michaelo Jacksono stilių ir ar galvoja visą gyvenimą užsiimti vien muzika.
– Kada ketini išleisti albumą? (Gintarė)
– Kodėl jis neišeina? Todėl, kad dabar susiklosčiusios tokios aplinkybės, kad jis neišeina. Tikiuosi, po Naujųjų jis vis dėlto pasirodys.
– Ar matai savo ateityje pasaulinę šlovę? (Gintarė)
– (Atsidūsta ir ilgai galvoja.) Matau savo darbe potencialą tobulėti, susimąstau apie „Grammy“ apdovanojimus... Specialiai to nesitikiu, bet darau tai, ką darau, ir stengiuosi kuo geriau tai daryti. Norisi, kad tave išgirstų ne tik 3 milijonai... Noriu nusipelnyti daugiau klausytojų.
– Sveiki, norėjau paklausti, iš kur būtų galima parsisiųsti, gauti dainą „Let Me“, kurią atlieka Donatas Montvydas-Donny Montell? (Paul)
– O, kaip smagu! Artimiausiu metu galbūt ją gros radijo stotys, gal internete... Nežinau iš kur reikės parsisiųsti – gal žmonės patys įdės į internetą, mes tuo neužsiimam.
– Esi talentingas, bet dažnai atlieki nevykusias dainas. Deja, man nepadarė įspūdžio ir naujausia tavo naujiena. Ar neplanuoji ateityje ieškoti aukštesnės klasės dainų kūrėjų, o gal net ir prodiuserių? (Tadas)
– (Atsidūsta.) Ką aš jam galėčiau atsakyti. Kiekvienas atlikėjas turi savo braižą ir klausytoją... Malonu, kad Tadas tikisi iš manęs daugiau, bet yra galybė priežasčių, kodėl mes renkamės tam tikrus žmones. Lietuvoje nėra didelio kūrėjų, prodiuserių pasirinkimo, o išeiti į užsienio rinką kainuoja labai brangiai.
– Kaip ketini populiarinti savo muziką užsienyje? (Virgis)
– Mūsų komandą dabar sudaro lietuviai, tad populiarinti savo muziką užsienyje yra gana sudėtinga. Kitos rinkos praktiškai neįsileidžia. Nebent reikia išvažiuoti, turėti daug kontaktų ir pažįstamų. Tam reikia daug laiko – galbūt dešimtmečių.
– Kodėl pasivadinai Donny Montell? Ar nusibodo būti painiojamam su operos solistu Edgaru Montvidu? (Rimantė)
– Kiek aš žinau, mūsų su Edgaru niekas nelygina. Mūsų pavardės sutampa, nors skiriasi trumpoji „i“ ir ilgoji „y“. O nauju vardu bandysiu pritraukti daugiau žmonių. Tarptautinis pseudonimas bus lengviau ištariamas ir priimtinesnis užsieniečiams. Aš jau porą metų mąsčiau apie sceninį vardą, kuris būtų labiau skirtas koncertams svetur.
Su Jacksonu aš tikrai savęs nelyginu – kiekvienas žmogus yra unikalus ir išskirtinis.
– Kodėl Helovino „Šok su manimi“ pasirodymui nepasirinkote „Thriller“ dainos, o kitas Jacksono dainas? (Gintarė)
– Sunku pasakyti. Kai rinkomės, galvojome, kaip išnaudoti savo stipriausias puses, ir tiek.
– Donatai, kodėl mėgdžioji Michaelą Jacksoną? Ar sunku susikurti stilių? (Tomas)
– Esant atlikėju tokioje visuomenėje, kurioje tiek daug negatyvių dalykų, rasti savo braižą yra labai sudėtinga. Tam galbūt neužtektų 50 metų. Bet jei galima mokytis iš geriausių, kodėl to nepadarius? Ta senosios kartos muzika buvo viena pirmųjų mano mokytojų. Ką reiškia mėgdžioji? Tiesiog pasiimi tai, kas tau reikalinga, perleidi per save.
– Tu įkūniji Michaelį Jacksoną – labai komplikuotą, bet talentingą asmenybę. Ar save su juo palygini? Ką jūs turite bendro ir kas iš esmės skiriasi? (Karolina)
– O su Jacksonu aš tikrai savęs nelyginu – kiekvienas žmogus yra unikalus ir išskirtinis. Svarbūs autoritetai mane tiesiog įkvepia. Muzikoje man didelę įtaką padarė ir mano tėtis. Bet aš supratau, kad mes nė vienas negalime būti kuo nors kitu. Kol kas savęs dar nesu atradęs scenoje, bet ieškau. Kiti žmonės irgi bando kopijuoti, bet tikrai ne visiems išeina – tai gana sudėtinga. Bet čia labai geros užuominos gyvenime. M.Jacksonas teigė, kad negalima varžyti savęs, kad gali būti laisvas scenoje – tai ir yra išskirtinumas. O kaip tu tai parodysi, yra kiekvieno reikalas.
– Ar planuoji dar kartą dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje? (Gintarė)
– Kas man yra „Eurovizija“? Tai naujų dainų pristatymas Lietuvai. Iš principo pasidalijimas dainomis. O tik paskui galvoji apie pergalę. Tai galimybė neriboti savęs, išreikšti taip, kaip nori. Todėl dalyvauti šioje atrankoje tiesiog būtina. Šiais metais tikrai dalyvausiu ir tikiuosi, kad žmonėms patiks. Turiu keletą dainų versijų, bet jos dar viduje bręsta.
– Ar dalyvautum šokių „Eurovizijoje“, jeigu tokia vėl būtų organizuojama? (Violeta)
– Šią akimirką tikriausiai nedalyvaučiau, bet tai priklauso nuo aplinkybių. Dabar turiu daug veiklos, o gyventi dar norisi, nenorėčiau, kad širdis sustotų – reikia ir save prisižiūrėti. Nepersiplėšiu ir visur nespėsiu, reikia susidėlioti prioritetus ir daryti tai, ką ir turiu daryti.
Jei leisčiau tik dainas, neišgyvenčiau. Todėl aš eisiu į televizijas ir rinksiu centus.
Kodėl vis maliesi po televizijas? Nespėja vienas projektas pasibaigti, Tu jau kitame. Ar tai yra nenugalima televizijos trauka? Ar be televizinės reklamos nepavyksta išgyventi? (Inga)
– Valgyti norisi. Pailsėti norisi. Apsirengti norisi. Tai yra tiesiog mano darbas. Jei leisčiau tik dainas, neišgyvenčiau. Todėl aš eisiu į televizijas ir rinksiu centus. Be to, tai yra didelė patirtis scenoje. Būti scenoje – yra didelė privilegija iš aukščiau. Kol esi jaunas, gražus, talentingas, turi tai daryti.
– Kokia tavo nuomonė apie Jurijų Smoriginą? (Gintarė) Ką norėtum pasakyti J.Smoriginui, jei sutiktum jį naktį tuščioje gatvėje? (Raimis)
– Jei sutikčiau naktį, nusišypsočiau be jokių neigiamų emocijų ir mes gražiai pakalbėtume. Mums gyvenime dar tikrai teks susitikti. Maestro J.Smoriginas yra savo srities profesionalas, nugyvenęs dvigubai ilgiau nei aš. Negalima tokio žmogaus negerbti. Jis sėdi pirmininko kėdėje ne veltui, jis yra nepakeičiamas. Visada reikia skirti šou ir tikras pastabas bei vertinimus. „Šok su manimi“ komisijoje sėdi pagarbūs žmonės, bet jie turi ausyje ausinę, kuri pasako jiems: „Dabar pasakyk tą ar aną.“ Mūsų reikalas – dėl to išgyventi arba ne.
– Donatai, tave įžeidė labai smarkiai visos Lietuvos akivaizdoje J.Smoriginas, pavadindamas „urodu“. Ar negalvoji paduoti į teismą? Tai labai akivaizdus ir žiaurus pažeminimas, mano vaikai net klausėsi išsižioję. Ačiū iš anksto. (Rimas)
– (Juokiasi.) Jei tie dalykai jaudina televizijoje, jau gerai. Aš asmeniškai dėl to neįsižeidžiau. Gatvėje Jurijus man tikrai taip nepasakytų. Kita vertus, jis pasakė „urodas“, kas iš lenkų kalbos išvertus reiškia „gražuolis“. Jis vėliau man sakė, kad tauta jo visiškai nesuprato. (Šypsosi.)
– Labas, Donatai! Norėčiau sužinoti, kas tau pakelia nuotaiką lietingą ir niūrią dieną. Ačiū už atsakymą ir sėkmės! (Agnė)
– Kiekvieną dieną svarbiausia turėti motyvaciją. O oras nesvarbus.
– Labas Donatai. Norėjau paklausti: kaip vertini šiuolaikinius Lietuvos muzikos atlikėjus? Kaip manai, kuo esi geresnis (o gal atvirkščiai) už juos?
– Nei geresnis, nei prastesnis. (Juokiasi.) Aš esu aš. Mes visi esame su savais bruožais. Galbūt norėtųsi didesnio pasirinkimo, dirbant su scenografais, režisieriais, choreografais ir t. t. Pavyzdžiui, Baltarusijoje pajutau, kad ten aukštesnis lygis, ir to norėčiau Lietuvoje.
– Kokie Lietuvos vyresnės kartos atlikėjai (jei yra tokių) daro įtaką tavo muzikai?
– Atvirai pasakius, pastaruoju metu stengiausi atsiriboti nuo lietuviškos muzikos, radijo – ten daug triukšmo, nereikalingos informacijos. O vaikystėje neturėjau dievaičių Lietuvoje. Tik vienu metu buvau susižavėjęs Kastyčiu Kerbedžiu, nes jis turi itin stiprią energetiką.
– Kuri Lietuvos scenos žvaigždė tau atrodo žaviausia – scenos žmogaus etalonas? (Tadas)
– Mažai seku tuos atlikėjus. Bet negalima nepaminėti Andriaus Mamontovo, „skampų“ jų populiarumo metu. Jie labai daug padarė ir paveikė mano buvimą scenoje dabar.
– Su kuriuo dainininku (-e) ar grupe (nebūtinai iš Lietuvos) norėtum įrašyti bendrą dainą?
Ačiū už atsakymus. (Gintarė).
– Ooo... Visada tikėjau, kad Michaelas bus amžinai gyvas, ir tikėjausi, kad pavyks su juo padainuoti. Bet galbūt yra du atlikėjai, su kuriais norėčiau padainuoti. Tikra primadona yra Beyonce. Keičiantis laikams ir atėjus sintetikai į šį pasaulį, kuriame dabar viskas dirbtina, Beyonce neatsižada savo vokalo. Nors ji yra šių laikų atlikėja, bet aš ją laikau senosios kartos atstove. Iš soul pasaulio atlikėjų norėčiau padainuoti su Alicia Keys. Gal kada nors ateis toks laikas...
– Labas, Donatai. Turiu tau klausimą. Kaip tu viską spėji? Kiek laiko skiri šokių ir dainavimo repeticijoms? Ar dar lieka laiko poilsiui? Papasakok apie savo dienos režimą. :) Ačiū.
– (Galvoja.) Režimas yra būtinas dalykas, bet turint tam tikrų įsipareigojimų jo laikytis sudėtinga. Keliuosi anksti ryte, keliauju į repeticijas, po kelių valandų bandau rasti laiko pavalgyti. Vėliau dar repetuoju dėl savęs, važiuoju į susitikimus, šoku. Vakare vėl į studiją važiuoju. Stengiuosi rasti laiko ir draugams, artimiesiems – suprantu, kad būtent asmeninis gyvenimas yra svarbiausias. Darbas viso labo yra tik materija.
– Noriu pasidžiaugti, Donatai, tavo talentais. Tu tobulai dainuoji, puikiai šoki. Esi charizmatiškas. Noriu palinkėti visokeriopos sėkmės ir užduoti klausimą: kada pradėjai dainuoti, su kokiais sunkumais teko susidurti, ar niekada nesinorėjo mesti dainavimo ir užsiimti kita veikla? (Diana)
– Ačiū labai už sveikinimą – labai gerą ir malonų. Dainuoti pradėjau dar darželyje, kai auklėtoja mane pakvietė dainuoti „Dainų dainelėje“. Kai tapau laureatu, gavau lapelį, kviečiantį stoti į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Ten praleidau aštuonerius metus. Bet būdamas tarp 75 mergaičių aš visada pasigesdavau kažko... Tada dar nesupratau, kad noriu būti solistas. Supratau, kad turiu pats stoti į kovą su vokalo mokymusi. Tada atėjo pirmas projektas ir viskas prasidėjo...
Iki šiol mano vokalas tik formuojasi, bet tai yra sudėtingas procesas. Bet aš niekada nenorėjau mesti dainavimo. Aišku, kartais pavargsti, susiduri su sunkumais, bet to nepameti. Juk dėl dainavimo atidėjau savo mokslus, todėl turiu jausti atsakomybę ir negaliu mesti.
– Kiek laiko tau užtrunka sukurti naują dainą? Ar jos gimsta lengvai, ar tenka ir paplušėti? (Juozas)
– Įvairiai būna. Sukurti dainą vien dėl to, kad reikia – galima. Bet mano kūryba ateina dėl mūzų, įkvėpimo. Kartais visą dieną sėdi ir niekas į galvą neateina, o kitą dieną viskas tiesiog liejasi. Mūzos tu nepagausi, ji tave pagaus.
– Kada laukti tavo ir Veronikos vestuvių? (Patricija)
– (Juokiasi.) Aš paklausiu Veronikos ir tada atsakysiu. (Juokiasi.) Ką aš galiu atsakyti...
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Donatas Montvydas |
– Kokios specialybės mokaisi Vilniaus Gedimino technikos universitete? Kaip sekasi mokslai, turbūt nelengva derinti juos su koncertine veikla? (Marija) Man įdomu, ką tu esi baigęs, ką norėtum dar mokytis ir kiek svarbus tau išsilavinimas apskritai? (Daiva)
– Klausimas geras. Kiekvienas mes skirtingai suprantame išsilavinimą. Mokytis tam, kad mokytumeisi, – to aš negaliu. Dėl popieriuko, mano nuomone, neverta mokytis. Aš buvau pasiėmęs akademines atostogas, bet dekanate man patarė, kad geriau tiesiog džiuginčiau žmones dainomis. Dabar aš apsisprendžiau kurti muziką, nes nenoriu ko nors daryti puse kojos. Galbūt kada nors grįšiu prie inžinerijos ir padarysiu geodezijos projektą. (Šypsosi.)
– Kaip formuoji savo stilių? Gal pataria draugė ar turi kokį idealą? (Agnė)
– Aš visiškai neprisirišu prie drabužių, man svarbiausia, kad jie būtų patogūs ir manęs nevaržytų. Scenoje – visai kitas dalykas. Turi atskleisti idėją ir kurti įvaizdį, kuris yra labai svarbus. O gyvenime turi būti visiška laisvė – jokių džinsų, tik treningai ir nevaržantys drabužiai. (Juokiasi.)
– Tikriausiai esi girdėjęs iš šalies, kad daug kam atrodai pasipūtęs, per daug savimi pasitikintis. Ar iš tiesų taip pasitiki savimi, ar tai tik tavo kaukė? (Viktorija)
– Nežinau... Jeigu pasakysiu, kad esu toks ar anoks, ar tai ką nors pakeis? Tai žino tik artimiausi žmonės. Žiūrovai turi pažinti mane kaip scenos žmogų. Mano vidiniai dalykai yra skirti mano artimiesiems ir mylimiesiems. O jei žiūrovas turės galimybę, su manimi susipažins.
Stengiuosi gyvenime būti arčiau savęs, savo prigimties. Aplinkybės, atmosfera mus be galo veikia. Žmogus pagundoms dažnai neatsispiria. Sunku pasakyti, koks aš esu... Stengiuosi galvoti apie kitus, nebūti egoistas. Pasitikėjimas savimi nėra blogai, jei tu nekenki kitiems.
– Ar dar bendrauji su Aiste Petkevičiūte, su kuria dainuodamas „Dainų dešimtuke“ ir išgarsėjai? Tada atrodei gana arogantiškas jos atžvilgiu – gal tai su metais pasikeitė? (Natalija)
– Jei mes vėl su Aiste atsistotume scenoje, tada galėčiau pasakyti. Mūsų charakteriai skyrėsi, mūsų fluidai reagavo scenoje ir galbūt atrodėme kitaip. Bet kai mes buvome projekte, mūsų su Aiste santykiai buvo labai geri. Scenoje stengėmės vienas kitą suprasti. Duete svarbu nebūti solistu, o svarbu būti duetu – manau, mes dėl to ir laimėjome. Dabar tikriausiai būtų dar kitaip – abu įgijome daugiau patirties. Bet pasiūlymų dar negavau. (Šypsosi.)
– Kokią svarbiausią pamoką esi gavęs iš Rositos Čivilytės? Gal ji kuo tave nustebino? (Živilė)
– Pas Rositą mokiausi prieš trejus metus, vėliau susidūriau su kitais pedagogais, bet tai buvo be galo naudinga man. Rosita davė pamoką: jeigu eini į sceną, tu negali abejoti, kodėl čia esi. Atiduok visą save. Reikia savimi tikėti ir daryti jaučiant atsakomybę žiūrovams. Tos vidinės pamokos man labai pravertė, kai nuėjau pas kitus pedagogus. Jeigu esi nepasiruošęs vidumi, technika niekada nepadės.
– Kaip vertini pramogų pasaulį, kai jį pamatei iš vidaus? Ar yra dalykų, dėl kurių nesinori ten būti? (Gidas)
– Šitas pasaulis yra kitoks – jame daug linksmybių, pavydo, nenuoširdumo, bet man tai didžiulė praktika, už kurią dėkoju savo dievams ir žvaigždėms. Pramogų versle gali pasitikrinti motyvaciją. Turi žinoti, ko ten eini, ką nori padaryti. Jei tai pameti, tampi marionete. Ten yra labai daug nereikalingų dalykų, galima paslysti, bet kartu gauni daug svarbios patirties. Ten labai paryškėję visi dalykai: kritika, žodžiai, pramogos. Toks ir yra tas pramogų verslas... (Šypsosi.)
