Šiandien jau neabejojama, kad 1009 metais Kvedlinburgo analuose minimas „Lituae“ vardas yra pirmasis žinomas mūsų krašto vardo paminėjimas. Drezdeno Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekoje tarp kitų dokumentų saugomuose analuose teigiama, kad „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Ruscia ir Lituae pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“
Istorikų nuomone, minima „Lituae“ yra ne kas kita kaip Lietuva, o Rusijos pavadinimas atsirado per klaidą – supainiojus jį su Prūsijos pavadinimu („Ruscia“ ir „Pruscia“). Tačiau kurioje konkrečioje vietoje tai nutiko – iki šiol yra istorikų tyrinėjimų šaltinis.
„Vilkaviškio kraštas yra arčiausiai tuometinės Prūsijos. Kryžiuočių kelių aprašymuose minimos Piliakalnių, Vištyčio, Šiaudiniškių vietovės, kurias jie kirsdavo keliaudami į Kauną, Merkinę, Alytų. Taip pat užsimenama apie šio krašto upes. Visai tikėtina, kad analuose minima Alstros upė yra ne kas kita, kaip dabartinė Aista. Tik jos pavadinimas tuomet nebuvo teisingai užrašytas – labai jau panašiai skamba“, – teigė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.
Aista kaip tik teka pro Piliakalnių piliakalnį – V-XII amžiais buvusią gyvenvietę ir pilį su priešpiliu. Juos ir derėtų įvardyti kaip šv. Brunono žūties vietą. A.Žilinsko teigimu, dar Jonas Basanavičius yra išsakęs hipotezę, kad ant Piliakalnių piliakalnio stovėjo garsioji Pilėnų, arba Margirio pilis, kurią nuolatos puldinėjo kryžiuočiai. Mat ji buvo visai netoli Prūsijos sienos. Todėl visai tikėtina, kad pro šią pilį keliavo ir misionierius.
Vilkaviškio krašto istoriko nuomonė panaši į kai kurių kitų tyrinėtojų nuomonę. Jie taip pat linkę manyti, kad tūkstančio metų senumo įvykiai, turėję lemiamos įtakos Lietuvai, galėjo nutikti kažkur dabartinėje Marijampolės apskrityje. Būtent joje X-XI amžiais ribojosi prūsų, lietuvių ir po 983 metų Rusios kunigaikščio Vladimiro žygio į Sūduvą Rusiai pavaldžių jotvingių gyvenamieji arealai.
Tačiau lietuvių kalbininkas Bronys Savukynas ir istorikas Tomas Baranauskas, Brunono žūties vietą linkę sieti su Magdeburgo analuose ir kai kuriuose kituose istoriniuose šaltiniuose figūruojančia Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirta. Jų nuomone, šv. Brunonas galėjęs žūti vietovėse į pietvakarius nuo dabartinio Naugarduko. Mat XI amžiuje kaip tik ten buvusi Prūsijai pavaldžios Sūduvos, taip pat Kijevo Rusios ir Lietuvos sankirta.
Lenkai šv. Brunono žūties vieta linkę laikyti Gižycko miesto apylinkes.
