Sostinės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Vitalija Braškienė savivaldybės vardu jau pasirašė būsimos įmonės poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitą. Dabar šį dokumentą analizuoja Visuomenės sveikatos centras ir kitos įstaigos.

PAV ataskaitoje tikinama, jog kasmet 250 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų iš Vilniaus ir Utenos regionų deginsianti gamykla nedarytų neigiamos įtakos nei aplinkai, nei vilniečių sveikatai, nes teršalų būtų išmetama ne daugiau, negu leidžia europiniai ir nacionaliniai aplinkosaugos reikalavimai.

PAV atlikusi UAB „Cowi Baltic“ tvirtina, kad daugiau kaip 30 tonų per valandą sudeginsianti gamykla net nedvoktų, nes kvapus ištraukę ventiliatoriai nukreiptų juos į krosnį. Iš šiukšlių pagamintą šilumą bei elektros energiją šios įmonės užsakovas koncernas „Rubicon group“ parduotų sostinei.

Ekspertų nuomone, toks atliekų tvarkymo būdas vilniečiams būtų pigesnis nei dabartinis šiukšlių gabenimas į sąvartyną. „Deginimo savikaina būtų tik 117,3 euro už toną. Gerokai sumažėtų gamtinių dujų sąnaudos, taigi ir anglies dvideginio emisijos, be to, Kazokiškių sąvartynas būtų eksploatuojamas 20 metų ilgiau“, – vardijo būsimos gamyklos privalumus „Cowi Baltic“ Aplinkosaugos ir energetikos departamento direktorius Martynas Nagevičius.

UAB „Regioninė komunalinių atliekų deginimo gamykla“, kurią šiam projektui vykdyti įsteigė „Rubicon group“, generalinis direktorius Raimundas Petreikis kiek atsargesnis. „Šiokių tokių teršalų bus išmetama, tačiau jau už kilometro jokio gamyklos poveikio nebus juntama, o Lazdynai yra už trijų kilometrų nuo įmonės“, – dėstė jis. R.Petreikis stebėjosi, kodėl vilniečiai nenori šios gamyklos, o Aplinkos ministerija delsia pritarti, kad jai statyti būtų skirta lėšų iš Europos Sąjungos (ES) fondų.

Deginti ar perdirbti?

Tačiau skeptikai neskuba tikėti šio verslo entuziastais. Pasak jų, toks atliekų tvarkymo būdas daro daugiau žalos negu duoda naudos, o ir toji nauda – tik saujelei verslo savininkų.

„Barbariška naikinti vertingas medžiagas norint jų atsikratyti, kai tuo pat metu ieškome lygiai tokių pat žaliavų kitose vietose“, – piktinasi garsus JAV chemikas Bruno Terne. Anot jo, atliekas reikia ne deginti, o perdirbti, panaudoti gamyboje. „Atliekos – ne kuras, o žaliava“, – primena ir Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovas Linas Vainius.

Skirtingai negu Lietuvoje, kitose Europos šalyse pastatyta nemažai atliekų deginimo gamyklų, tačiau dabartiniai europiniai teisės aktai tokį atliekų tvarkymo būdą vertina skeptiškai. Antai Europos Parlamento ir Tarybos patvirtintoje Atliekų tvarkymo direktyvoje rašoma: „Pirmenybė turėtų būti teikiama pakartotiniam atliekų panaudojimui bei medžiagų perdirbimui, o ne energijai iš atliekų gauti.“

Šiame dokumente išdėstytoje atliekų tvarkymo sekoje pirmojoje vietoje – prevencija, t. y. siekis vengti atliekų susidarymo, toliau – rūšiavimas bei perdirbimas ir tik šio sąrašo pabaigoje – deginimas bei laidojimas sąvartynuose.

Tiesa, PAV ataskaitoje rašoma, kad Vilniuje numatyta deginti mišrias komunalines atliekas, „likusias po pirminio ir antrinio rūšiavimo“. Tačiau čia pat pripažįstama, jog ši įmonė atliekų nerūšiuotų, tai – kitų reikalas. Tad daug kas nuogąstauja, kad pastačius atliekų deginimo įmonę gali būti apskritai atsisakyta rūšiuoti atliekas, nes rūšiavimas labai sumažintų šios gamyklos „kuro“ kiekį.

Be to, numatyta deginti dalį mišrių atliekų, prieš tai iš jų neatskyrus biodegraduojančių (organinių) medžiagų.

„Deginti drėgnas, pūvančias atliekas daug brangiau negu sausas, tad savikaina gerokai padidės“, – sakė Inžinerinės ekologinės asociacijos prezidentas Rimantas Budrys. Jo nuomone, vilniečiams už tokį atliekų tvarkymą teks mokėti gerokai didesnius mokesčius, negu jie moka dabar už šiukšlių gabenimą į Kazokiškes.

„Juokinga, kai teigiama, esą deginti atliekas būsią dar pigiau, negu išvežti į sąvartyną. Jeigu tai tiesa, tapsime pirmąja šalimi Europoje, pasiekusia tokių rezultatų“, – ironizavo Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento direktorius Arūnas Čepelė.

Vėjai Vilniui – neparankūs

Atliekų deginimo priešininkai mano, jog šis verslas terš Vilnių ir vilniečius gerokai daugiau, negu tikinama PAV ataskaitoje. Juoba kad statyti naująją gamyklą numatyta rytiniame Vilniaus priemiestyje, kur jau veikia didžiausia sostinėje termofikacinė elektrinė, medicininių atliekų deginimo, vandens nuotekų valymo įmonės. Jų dūmus ir dvoką vyraujantys vakarų vėjai nugena miesto link. Ten pat esą keliautų ir šiukšlių dūmai.

Pasak Lazdynų mikrorajono bendruomenės atstovo, Nacionalinės elektros tinklų valdytojų asociacijos prezidento Algirdo Jaruševičiaus, tyrimai rodo, jog lengviausios teršalų dalelės nuskrieja 15–20 kilometrų, tad užteršti būtų ir Žvėrynas, miesto centras, Senamiestis, Antakalnis bei kiti sostinės mikrorajonai.

„Dabartinėse buitinėse šiukšlėse būna daug plastiko, vaistų, tirpiklių, dažų ir kitokių pavojingų atliekų. Netrukus pradėsime masiškai naudoti gyvsidabrio lemputes – jų taip pat bus šiukšlių konteineriuose. Kadangi rūšiavimas Lietuvoje menkas, šios atliekos pateks į naujosios įmonės kūryklą“, – dėstė A.Jaruševičius.

Anot jo, Pasaulinė sveikatos organizacija atliekų deginimo gamyklas vadina cheminiais reaktoriais, kurie gamina toksiškiausius aplinkos teršalus – dioksinus, furanus, fenilus ir kitus sunkiai yrančius organinius junginius. Jie sukelia vėžio ligas, išsigimimus.

PAV ataskaitoje tvirtinama, kad būsimoji įmonė atliekas degintų 850 laipsnių temperatūroje. Tačiau europinė Atliekų deginimo direktyva nurodo – jeigu atliekų sudėtyje yra daugiau nei 1 proc. halogenizuotų organinių medžiagų, temperatūra turi siekti 1100 laipsnių.

Aistras kaitina pinigai

Tai kodėl šią, anot ekologų, Vakaruose mirštančią atliekų tvarkymo technologiją norima įpiršti Lietuvai? LŽ pašnekovai spėja, kad pagrindinė priežastis – pinigai. Iš ES struktūrinių fondų atliekoms tvarkyti Lietuvoje numatyta šimtai milijonų litų.

„Skubiai stabdysime šį sumanymą. Jis atsirado be savivaldybės leidimo ir nepasitarus su vilniečiais, kuriems liks teršalai ir teks brangiau mokėti už atliekų tvarkymą“, – dar prieš dvejus metus piketuotojams aiškino tuometis Vilniaus meras Juozas Imbrasas.

Greta jo buvęs vicemeras Arūnas Štaras antrino: kaip privatūs verslininkai gali už ES lėšas statyti įmonę ant valstybinės žemės savivaldybės įmonės teritorijoje be miesto leidimo?

Europarlamentaru tapęs J.Imbrasas įteikė Europos Parlamentui peticiją, kurioje protestuoja prieš šį projektą ir siūlo teikti pirmenybę pažangesniems atliekų tvarkymo būdams.

Pradėjo nuo teisės aktų

LŽ pašnekovų nuomone, koncernas „Rubicon group“ šiam verslui pradėjo ruoštis dar prieš keletą metų. 2004–aisiais Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl šilumos ūkio plėtros krypčių“, kuriame buvo numatyta iki 2010 metų pastatyti atliekų deginimo įrenginį Vilniuje.

Šios įmonės statyba buvo įtraukta ir į 2007 metais Seimo patvirtintą Nacionalinę energetikos strategiją. Po ginčų Seime tuomečiam aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui pavyko pasiekti, jog atliekų deginimas atsidurtų ir Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane. Tiesa, planą rengusiems aplinkosaugininkams deginimą teko įvardyti kitais žodžiais: „Turinčios energetinę vertę atliekos turi būti naudojamos energijai gauti.“

Atliekų deginimą įrašius į nacionalinius teisės aktus, koncernas „Rubicon group“ galėjo būti ramus – Vilniaus valdžia tokiai statybai nepasipriešins, tikriausiai net neišdrįs svarstyti šio klausimo tarybos posėdyje. Taip ir atsitiko – pirmąją PAV ataskaitą skubiai pasirašė tuometis sostinės savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas, įkandin jo ir medikai, ugniagesiai.

Tačiau Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas PAV rengėjams pateikė kelias dešimtis pastabų, tad šie vėl kibo į darbą. Kaip minėta, patikslintą dokumentą pasirašė savivaldybės valdininkė V.Braškienė.

Miesto vadai nėrė į krūmus

Atliekų deginimo gamyklos Vilniuje priešininkai dar nepasiduoda. Jie pasiskundė Seimo kontrolierių įstaigai, kad tokio svarbaus vilniečiams klausimo kaip atliekų deginimas jau dveji metai nesvarsto sostinės taryba. Seimo kontrolierė Virginija Pilipavičienė paprašė Vilniaus merą Vilių Navicką pasiaiškinti. Jos nuomone, galbūt nepaisoma vietos savivaldos principų ir sudaromos prielaidos pažeisti vilniečių teises bei interesus. Savivaldos įstatymas numato, kad komunalinių atliekų tvarkymas priskiriamas savivaldybėms. Kontrolierė dar pavasarį rekomendavo svarstyti PAV ataskaitą sostinės taryboje, tačiau savivaldybės vadovai to iki šiol neišgirdo.

Šalies nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų siūlymu atliekų deginimo įmonės statybos Vilniuje projektas jau įrašytas į tarptautinį juodąjį sąrašą ir pasiūlyta Europos Komisijai svarstyti, ar verta paremti šį projektą.

„Mūsų Vyriausybės sudarytas Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo stebėsenos komitetas leido pusę Lietuvos atliekoms tvarkyti numatytų lėšų skirti atliekoms deginti Vilniuje ir Kaune. Siūlysime komitetui atšaukti šį nutarimą“, – LŽ sakė L.Vainius.

Įkyrioji „žalioji mafija“

Tačiau nė per nago juodymą nenusileidžia ir atliekų deginimo verslo šalininkai. Jie įrodinėja esantys skriaudžiami ir tikina, esą „žalioji mafija“ trukdo dirbti dėl Lietuvos gerovės.

Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas buvo nusiuntęs laišką šalies vadovams ir tuometei Europos Komisijos narei Daliai Grybauskaitei, kuriame piktinosi, jog dar 2004 metais Vyriausybės numatyti atliekų deginimo įrenginiai ligi šiol nestatomi. „Matome pavojų, kad ES paramos lėšos nebus panaudotos“, – perspėjo J.Stasiūnas ir prašė nebevilkinti sprendimų.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius dabar vaikšto pajuodęs kaip žemė: jo vadovaujamam departamentui netrukus teks galutinai apsispręsti, leisti ar neleisti statyti Gariūnuose komunalinių atliekų deginimo gamyklą.

„Steigsime nepriklausomų ekspertų grupę“, – svarsto R.Masilevičius. Tačiau jos veiklai apmokėti valstybė skyrė tik 5 tūkst. litų – už tokią sumą rimtų ekspertų nepakviesi...