Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

77 kartus kraujo davęs kaunietis Antanas Damarackas: nuolat jaučiu potraukį daryti gera

Antanas Damarackas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Antanas Damarackas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Išeitų maždaug keturi kibirai“, – skaičiuodamas per savo gyvenimą duotą kraują, šypteli Antanas Damarackas. Nors kaunietis netrukus švęs savo 57 gimtadienį, guvumo ir sveikatos vyriškiui galėtų pavydėti ne vienas keturiasdešimtmetis.

Praėjusiais metais tapęs pirmuoju kauniečiu, kuriam buvo suteiktas Garbės donoro vardas, A.Damarackas ketina ir toliau tęsti prieš 15 metų spontaniškai pradėtą savo kilnią misiją.

Vyrams per metus duoti kraujo leidžiama ne daugiau kaip penkis kartus. Būtent tiek kartų į metus A.Damarackas apsilanko Kraujo donorystės centre. Vyriškis kiekvieną kartą savanoriškai atsisveikina su puse litro savo itin retos ketvirtos grupės kraujo.

„Aš visuomet jaučiuosi puikiai. Tiesiog nuostabiai. Ypač kai išeinu iš Kraujo donorystės centro“, – tvirtina niekuomet jokia rimta liga nesirgęs kaunietis.

Ilgiau nei dešimtmetį savanoriškoje krašto apsaugoje tarnavęs A.Damarackas prieš porą metų dėl griežto amžiaus cenzo buvo priverstas tarnybą palikti. Šiuo metu vienoje Kauno įmonių sandėlininku dirbantis vyras su nerimu laukia savo 60 gimtadienio – žmonėms, sulaukusiems tokių metų, nebegalima duoti kraujo.

Jaunystėje boksu aktyviai užsiiminėjęs, vėliau parašiutizmo sportui atsidavęs A.Damarackas donorystės idėja jau yra užkrėtęs daugiau nei 15 pažįstamų ir draugų. Tarp jų – ir dvejais metais jaunesnis Antano brolis Vytautas, kraujo davęs jau keliasdešimt kartų.

„Sūnų įkalbinėti nebandau. Užtenka to, kad jie mato gerą pavyzdį“, – patikino du sūnus auginantis vyras.

– Kada pirmą kartą gyvenime davėte kraujo? 15min.lt paklausė A.Damaracko.
– Tarybinėje armijoje Maskvoje. Visą mūsų būrį nori nenori nuvarė. Tas jausmas, kad kažkam pagelbėjau, manęs niekaip neapleido. Tačiau ilgą laiką trūko vis kažkokio postūmio. Bet vieną
1996 metų balandžio dieną pro centrinį paštą ėjau Nemuno link pro tuometinę kraujo perpylimo stotį. Stabtelėjęs pagalvojau, ko aš laukiu. Ir nutariau, kad reikia eiti pabandyti. Užėjus patikrino mano kraują, vėliau į stotį pristačiau medikų pažymas apie savo sveikatos būklę. Po visų tyrimų pamatę, kad mano kraujas yra labai retos ketvirtos grupės, paragino kuo greičiau ateiti. Ir taip vaikštau jau 15 metų.

– Ir kaip jaučiatės?
– Jaučiuosi nuostabiai. Ypač kai išeinu iš Kraujo centro atidavęs tą puslitrį. Visada džiaugiuosi, kad vėl galbūt kažkam išgelbėjau gyvybę atiduodamas savo dalelę. Juk kraujui jokio pakaitalo nėra. Pavyzdžiui, kai žmogui nutraukia ranką, tai jam gali įstatyti protezą. O kraujui jokio pakaitalo nėra – kiek duodi, tiek ir pila.

– Akcentuojate, kad duodamas kraujo, visų pirma jaučiatės darantis gera. Gal esate kažką gyvenime padaręs labai blogo ir dabar norite tai atpirkti?
– Esu buvęs boksininkas, tad tekdavo kitam ir nosį pramušti bei kraują paleisti. Galbūt už tai ir reikia kompensuoti dabar (juokiasi – red.).

– Ar gali kraujo davimas tapti priklausomybe?
– Yra alkoholikai, yra narkomanai. O dėl kraujo davimo jokios priklausomybės nėra. Nėra potraukio būtinai duoti kraujo. Yra tik potraukis žmonėms daryti gera.

– Kiek dar planuojate tęsti šią savo misiją?
– Yra konkreti amžiaus riba, nuo kurios kraujo niekas nebeima. Iki 60 metų ribos man liko treji metai su trupučiu.  Medikai juokauja, kad pas jauną žmogų yra kraujas, o pas pagyvenusį – tik prakaitas.

– Ar įsivaizduojate, koks jausmas bus paskutinį kartą duodant kraujo?
– Pats sau pasakysiu: „Antanėli, padarei viską, ką galėjai. Bet toliau jau įstatymas neleidžia“. Na, bet gerumas tuo nesibaigia. Rasiu kitos veiklos.

– Ketvirtos grupės kraujas yra itin retas. Galbūt bandėte skaičiuoti, kiek gyvybių Jūs galėjote išgelbėti savo kraujo auka?
– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sunku. Vienam žmogui užtenka pusės litro, tuo tarpu kitam gali reikėti ir dešimties donorų kraujo. Buvo vienas atvejis, kuomet žmogui reikėjo net 18 litrų kraujo. Esu davęs beveik 40 litrų kraujo. Manau, kad esu išgelbėjęs bent 10 žmonių. Galbūt keliais daugiau.

– Koks jausmas apima davus kraujo?
– Kiekvieną žmogų veikia vis kitaip. Vienas mano buvęs kolega po kraujo davimo ateidavo į darbą visas išbalęs ir drebantis. Matot, jis kraujo duodavo už pinigus. Tai liepiau jam baigti save žaloti už tuos keliolika litų. Aš iš Kraujo donorystės centro išeinu kaip ant sparnų. Širdyje būna labai gera. Paskutinį kartą kraujo daviau lapkričio pabaigoje, tad sausį jau galėjau duoti vėl. Bet nutariau laukti skambučio. O gal kokia bėda nutiks. Mat būna, kad paskambina, o aš prieš savaitę jau davęs kraujo ir niekuo negaliu padėti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min