Kai prieš pat Naujuosius iki gyvos galvos nuteistą ir Lukiškėse kalintį mafijos bosą pakrikštijo Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis – amo neteko daugelis. Ir šiapus, ir anapus grotų.
Kodėl? Pavojingo žmogžudžio siekis, kad jam būtų atleistos visos nuodėmės, visuomenę veikiausiai turėjo įtikinti, kad Sigitas Gaidjurgis atgailauja. Kad keičiasi ir nusipelno užtarimo, gal net švelnesnės bausmės. Tačiau po spaudoje kilusios diskusijos ėmė teisintis ne išgarsintasis kalinys, o bažnyčios vadovai...Kad šviesa neva gali šviesti ir tamsoje, net ir Gaidjurgio vienutėje.
„Iš manęs atimta viskas. Esu gyvas lavonas. Ir tai dėl to, kad mane apšmeižė buvę bičiuliai“, – sako uostamiesčio mafijos „įžymybė“ S.Gaidjurgis.
Kelios dešimtys nužudytųjų. Savų ir svetimų. Išrengtų nuogai, užklijuotomis burnomis, surištomis rankomis ir kojomis. Suvarpytų kulkomis ir aptalžytų strypais. Matydami atkasamų vyrų ir moterų palaikus, akis į šalį suko daugelis, dalyvavusių paieškose. Netikėti radiniai Lietuvos pajūryje ir šalia Trakų užminė ne vieną mįslę...
„Mes visi jo bijojome“, – teigia buvęs artimas S.Gaidjurgio bičiulis Renatas Šadeikis, prieš daugelį metų sutikęs su teisėsaugininkais bendradarbiauti ir nuolat iki ausų ginkluotų apsaugininkų į teismus lydimas kaukėtas vyras.
R.Šadeikio ir kai kurių kitų uostamiesčio organizuotai nusikaltėlių gaujai priklausiusių vyrų pastangomis šiandien surasta ne viena S.Gaidjurgio aukų kapavietė, atskleisti šio nuteistojo užsakyti ir įvykdyti nusikaltimai.
Trečiadienį 19.40 publicistikos laidoje „Abipus sienos“ – šokiruojanti istorija apie uostamiesčio mafiją, sunaikinusią kelias dešimtis vyrų ir moterų. Pasakojimas apie gaują, kurios veiklos tyrimo medžiaga buvo kruopsčiai nuo visuomenės slepiama beveik dešimtmetį. Pirmą kartą viešai per televiziją – nenuginčijami kaltės įrodymai ir nusikaltimų vietose nufilmuoti liudijimai, atskleidžiantys Sigito Gaidjurgio ir jo buvusių sėbrų žiaurumą.
