Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Abortų draudimas: dėl „gėrio“ galima ir pameluoti

Embrionų muliažai
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Embrionų muliažai
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Seime svarstant abortų draudimo įstatymą pasipylė argumentai apie abortų blogį ir žalą, tačiau kuo karščiau stengiamasi įrodyti savas tiesas, tuo daugiau netikslumų ir net melo skleidžia žmonės, besidabinantys „profesorių“, „kunigų“, „Seimo narių“, „psichologų“ ir kitokiais profesionalumo ir kompetencijos titulais.

1989 metais JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pavedė JAV Vyriausiajam chirurgui C. Everettui Koopui – prezidento skiriamam gydytojui profesionalui, prižiūrinčiam federalinę sveikatos politiką – pateikti išvadas apie abortų žalą moterų sveikatai.

Ieškodamas įrodymų C. E. Koopas peržiūrėjo 250 mokslinių tyrimų. Nors pats buvo abortų draudimo šalininkas, jis galiausiai atsisakė įvykdyti respublikono prezidento pavedimą ir argumentavo, kad „mokslinės studijos nepateikia pakankamai duomenų apie abortų įtaką moterų sveikatai“.

Ataskaita galėjo nutiesti kelią abortų uždraudimui JAV, o C. E. Koopas ir po to, kai atsisakė ją rengti, teigė tebesąs abortų draudimo šalininkas. Tačiau aiškindamas savo sprendimo motyvus jis teigė: „Aš visuomet sugebėdavau atskirti savo asmeninius įsitikinimus nuo savo, kaip Vyriausiojo chirurgo, pareigų“.

Kai kuriems profesionalams Lietuvoje atskirti savo įsitikinimus nuo to, už ką agituoja, ne taip paprasta. Štai keletas pavyzdžių, kai „patyrusiais specialistais“ ir „ekspertais“ vadintini žmonės, stojantys ginti vienos arba kitos mūšio dėl abortų pusės, kalba menkai pagrįstus dalykus, o kartais ir visai prieštarauja tikrovei.

V. Eringytė remiasi 1993 m. statistika

Daugybę metų žurnale „Panelė“ paaugles įvairiais lytinio gyvenimo klausimais konsultuojančią ginekologę Vaivą Eringytę stebina, kad Lietuvoje padaroma tik 6000 abortų per metus.

„Iš kur jis paėmė tuos 6000 abortų per metus? Mano duomenimis, abortų Lietuvoje yra žymiai daugiau. Tenka vienam gimdymui vienas abortas. Lietuvoj yra maždaug 35 tūkst. gimdymų per metus“, – teigė gydytoja ginekologė 2013-ųjų gruodį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) vykusioje diskusijoje.

Patyrusi ginekologė niekaip negalėjo patikėti, kad, oficialiais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje abortų jau kuris laikas daroma beveik šešis kartus mažiau, nei ji įsitikinusi.

Savo pasisakymą VU TSPMI vykusioje diskusijoje ji pradėjo toli gražu ne C. E. Koopo dvasia. „Aš labai džiaugiuosi, kad mane į tą politiką priešabortinę įjungė, nes, kaip žinote, aš jau 25 metus nedarau nėštumo nutraukimų“, – sakė gydytoja.

V. Eringytė iškėlė tikimybę, jog dalis Lietuvoje padaromų abortų neregistruojami oficialioje statistikoje, kadangi 500–800 litų kainuojanti procedūra privačiose klinikose gali būti nuslepiama nuo valstybės siekiant išvengti mokesčių.

A. Narbekovas: jei nenužudysi, negalėsi būti ginekologas

Andrius Narbekovas – kunigas ir mokslininkas bioetikas, dėstantis Mykolo Romerio universitete (MRU) – tvirtina, kad medicinos studentai Lietuvoje negali gauti akušerio-ginekologo kvalifikacijos, jei studijų metu nepadaro aborto. Kalbėdamas VU TSPMI vykusioje diskusijoje jis teigė, kad nenorintys daryti abortų studentai yra verčiami „žudyti“. Tačiau netikėtai prabilo auditorijoje sėdinti medicinos studentė.

A. Narbekovas: Yra akušerio ginekologo norma, kurioje yra aiškiai pasakyta, kad gali gauti šitą licenciją dirbti akušeriu ginekologu, bet tu turi padaryti abortą – nėštumo nutraukimą – net iki 22 savaitės. Įsivaizduokit. Jei tu neperlipsi per šitą, tu negalėsi tapti akušeriu ginekologu. (...) Įeikite į Sveikatos ministerijos puslapį. Yra standartai įvairioms specialybėms, yra ir akušerio-ginekologo norma, kurioje yra ta nuostata, būtent: „turi padaryti abortą iki 22 savaitės“.

„Gebėti...“, – pataisydamas A. Narbekovą įsiterpia šalia jo sėdintis teisininkas Jonas Juškevičius, vadovaujantis MRU Bioteisės katedrai, kurioje dirba ir A. Narbekovas.

A. Narbekovas: Turi gebėti padaryti. O kaip tą padaryti – tu turi tą padaryti iki gaunant šitą licenciją. (...) Jei pats norėtumėte būti akušeriu-ginekologu ir dabar liepia jums: jei nužudysi, tada galėsi būti ginekologu. Bet tu nenori to daryti...

Žurnalistas: Bet jūs pasakėte „gebėti“. Tai „gebėti“ reiškia, kad jis privalo tai atlikti kaip per vairavimo praktikos egzaminą, ar?...

A. Narbekovas: Jūs užsiminėte apie vairavimą: jums neduos teisių, jei jūs nepadarysite praktiškai.

Žurnalistas: Tai ir klausiu, ar čia tas pats?

A. Narbekovas: Lygiai tas pats.

Žurnalistas: Kol nepadarai aborto, tol negausi?...

Auditorijoje atsistoja mergina: Esu medicinos studentė, ir šiandien mums kaip tik buvo akušerija, ir profesorė [Gražina] Drąsutienė – ji yra katedros vadovė... Aš jos paklausiau apie šitą atvejį, ir ji pasakė, kad leidžia nedaryti, kad gauni licenciją. Kad gali nedaryti aborto, jei nenori.

„Ten nėra kalbama apie abortų draudimą. Ten yra kalbama apie embriono apsaugą iki gimimo. Tai yra du labai skirtingi dalykai“, – toje pačioje diskusijoje teigė kunigas ir mokslininkas A. Narbekovas, kuris yra Lietuvos bioetikos komiteto prie Lietuvos Sveikatos Apsaugos Ministerijos narys-ekspertas ir Nacionalinės sveikatos tarybos narys.

Kartu su šiuo įstatymu Seime svarstomose Baudžiamojo kodekso pataisose už „gyvybės atėmimą vaikui prenatalinėje fazėje“ numatoma laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, o neteisėtai abortą padariusiam gydytojui – iki dvejų metų nelaisvės.

A. Narbekovas dalija psichiatrines diagnozes

Pernai gruodį vykusio Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžio metu A. Narbekovas įsivėlė į plačiai nuskambėjusį konfliktą su komiteto nariais. Komitetas nubalsavo daugiau jo nekviesti į posėdžius. Tą pačią dieną A. Narbekovas aiškino, kad Seimo narių – buvusių gydytojų Antano Matulo ir Vidos Marijos Čigriejienės – pyktį sukėlė „poabortinis sindromas“.

„Ką dabar reikėtų kalbėti ir kodėl buvo tokia neadekvati reakcija – tai yra būtent poabortinio sindromo pasekmė. Tai ne teorija, kurią kunigai kalba, o medicinos sritis, kuri turi daugybę atliktų tyrimų, – konflikto komitete priežastis aiškino A. Narbekovas. – Pasirodo, kad poabortinio sindromo požymiai gali būti moteriai, kuri pasidarė abortą, tam, kuris darė abortą, netgi vaiko tėvui. Politikams gali būti, pavyzdžiui, kurie pritarė kokiam projektui, įstatymui ir kuris paskui išvirto į tai, kad yra daromas blogis“.

A. Narbekovas teigė, kad Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje (TLK) „labai aiškiai galima surasti“, kad „poabortinis sindromas“ yra postresinio trauminio sindromo dalis.

Tačiau išties „poabortinis sindromas“ tėra abortų draudimo šalininkų vartojamas argumentas siekiant įrodyti, kad abortai daro žalą moterims. „Poabortinis sindromas“ buvo sugalvotas JAV prieš daugiau nei 30 metų, tačiau iki šiol medicina jo nepripažino ir Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje jos nėra.

M. A. Pavilionienė ir E. Mirončikienė ginčijasi apie statistiką

Įstatymas, kuriuo neleidžiama daryti abortų nėra abortų draudimo įstatymas?

Abortų draudimo šalininkė, psichologė, kandidatavusi į Seimą „Drąsos kelio“ rinkiminiame sąraše, Eglė Mirončikienė televizijos laidoje besiginčydama su Seimo nare socialdemokrate Marija Aušrine Pavilioniene teigė, kad lytinio ugdymo programos Vakarų Europoje neveikia: „Tokiose šalyse, kur tokios lytiškumo ugdymo programos įvestos, deja, nemažėja nei nepilnamečių nėštumo, nei lytiškai plintančių ligų. Pavyzdžiui, Švedija, pavyzdžiui, Didžioji Britanija“.

O išties nepilnamečių nėštumas Britanijoje pastaruoju metu nuolat mažėja ir yra mažiausias per 40 metų. 1969 metais, kai pradėta rinkti tokia statistika, nėščių nepilnamečių buvo 32 proc. daugiau. Vėliausiais oficialiais statistiniais duomenims, 2011 m. nepilnamečių nėštumų buvo 10 proc. mažiau nei 2010 m., o 2010 m. – 9,5 proc. mažiau nei 2009 metais. Duomenų apie nepilnamečių nėštumą už sveikatos statistiką atsakinga Švedijos institucija nepublikuoja.

Su E. Mirončikiene tiesioginiame eteryje besiginčijanti M. A. Pavilionienė taip pat šauna pro šalį. Ji teigia, kad pastaruoju metu Švedijoje abortų mažėjo.

„Mažėja, brangioji, statistikos neskaitote“, – teigė M. A. Pavilionienė E. Mirončikienei.

Tačiau šiuo atveju neskaito pati parlamentarė, kadangi Švedijoje pastaraisiais metais abortų daugėjo: po žemiausio taško 1999–2000 metais abortų skaičius vėl pasiekė 1990-ųjų lygį. Tiesa, nepaisant bendros tendencijos, pastaraisiais metais Švedijoje abortus darosi vis mažiau nepilnamečių.

Nuo abortų atkalbinėjama ir gąsdinant psichinėmis ligomis

„Remiantis moksliniais tyrimais, apie 80 proc. moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai, 30-čiai procentų yra kliniškai nustatoma psichikos liga, kelis kartus padidėja savižudybių rizika. Dėl išsivysčiusių psichikos ligų auga hospitalizacijų į psichiatrijos stacionarą skaičius“, – rašoma pagalbą neplanuotai pastojusioms moterims teikiančios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ tinklalapyje.

Čia galima grįžti prie C. E. Koopo 1989-ųjų užduoties įrodyti, jog abortai kenkia moterims. Iniciatyva ieškoti įrodymų apie abortų žalą moterų sveikatai kilo JAV po to, kai Aukščiausiasis teismas 1973 metų byloje Roe v. Wade nustatė, kad vaisius neturi besąlyginės teisės į gyvybę.

Todėl vienintelis Jungtinėse Valstijose likęs kelias uždrausti abortus yra įrodyti, kad jie kenkia moters fizinei ar psichinei sveikatai. JAV kolegų randamais argumentais naudojasi ir abortų priešininkai kitose šalyse. Tačiau pasaulinėje medicinoje nerandama pakankamai įrodymų, kad abortas sukelia tokį stresą, kurio, savo ruožtu, pakaktų kokiam nors „poabortiniam sindromui“ sukelti.

Vienas pastarųjų mėginimų susieti abortus su pasekmėmis moterų sveikatai buvo 2011 m. Britų psichiatrijos žurnale publikuotas Priscillos Coleman straipsnis, kuriame ji pateikia masyvią (877 tūkst. atvejų) statistinę analizę apie abortų ir psichinių problemų ryšį. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo tada, kai nukaldintas „poabortinio sindromo“ terminas, mokslininkė savo straipsnį reziumuoja tik atsargiu optimizmu: „remiantis turimais duomenimis, klausimas dėl priežastinio ryšio dar nėra aiškiai atsakytas, tačiau publikuojant daugiau studijų ima rastis netiesioginių įrodymų apie priežastingumą“.

Tuo metu Lietuvoje A. Narbekovas drąsiai kalba apie net Seimo nariams pasireiškiantį „poabortinį sindromą“, o „Krizinio nėštumo centras“ – apie tai, kad „80 proc. moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai“ (nors pati C. Coleman terašo, kad abortą pasidariusioms moterims 81 proc. padidėja psichinių problemų rizika).

C. Coleman išvados buvo kelissyk sukritikuotos tame pačiame Britų psichiatrijos žurnale ir galiausiai net jo redaktorius pareiškė, kad mokslininkės analizė nepagrindžia jos skelbiamų išvadų. C. Coleman vėliau teko pripažinti, kad ji įskaičiavo visus psichinius sutrikimus, nepriklausomai nuo to, ar jie atsirado prieš abortą, ar po jo. Paprastai tariant, jei nuo narkotikų priklausoma ar į savižudybę linkusi moteris pastojo ir pasidarė abortą, tai įskaičiuota kaip įrodymas, kad abortas gali paskatinti narkotikų vartojimą ar suicidines mintis.

C. E. Koopas (Creative Commons nuotr. dešinėje), dėl įrodymų stokos atsisakęs JAV prezidento užduoties tikinti visuomenę apie abortų žalą moterims, nustebino savo kritikus, prieš tai nuogąstavusius, kad Vyriausiojo chirurgo moraliniai įsitikinimai bus stipresni už profesinę etiką.

Tačiau tuo pačiu metu C. E. Koopas tapo išdaviku savo rėmėjų akyse. Konservatoriškos nevyriausybinės lobistinės organizacijos „Conservative Caucus“ vadovas Howardas Phillipsas „The New York Times“ 1989 m. teigė: „Dr. Koopas nusprendė, kad jam būtų nepadoru savo įsitikinimus paversti veiksmu. (…) Jis bijo taikyti savo paties požiūrį ir vertybes“.

Lrt.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min