Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar krizė gali įžiebti pasaulinį karą?

Neonacių demonstracija.
Scanpix / Neonacių demonstracija.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pasaulio ekonomika klimpsta į naują akivarą: JAV skolinimosi reitingas sumažintas, dolerio ir euro ateitis skendi miglose, biržas purto karštinė. Kruvini smurto protrūkiai siaubia šalis, kurios jau daugelį dešimtmečių buvo laikomos ramybės ir stabilumo sinonimais. Visuomenės vis palankiau žiūri į tuos, kurie žada užtvenkti imigrantų srautus, grąžinti valstybes jų teisėtiems šeimininkams ir padaryti galą ekonominei nelygybei.

Kažkur girdėta? Ekonomika ir kiti istoriniai procesai yra cikliški, todėl kai kurie net ir labai solidūs apžvalgininkai jau suskato ieškoti paralelių su XX amžiaus pradžios sukrėtimais, nubloškusiais civilizaciją į du pasaulinius karus. „Kuo ilgiau į tai žiūriu, tuo panašiau man viskas atrodo į 1931 metus. Gali būti, kad tampame perėjimo iš recesijos  į globalią depresiją liudininkais. Paskutinė tokia prasidėjo praėjus dvejiems metams po 1929-ųjų rinkos žlugimo“, – rašo „The Telegraph“ apžvalgininkas Danielis Knowlesas.  Kuo baigėsi ana depresija, visi gerai prisimena: Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesa, pasaulis dabar kitoks, o nuo valstybių bankrotų grandinės kol kas pavyksta apsisaugoti milžiniškomis paskolomis. Valstybės kol kas neuždarinėja sienų ir neverbuoja naujų kareivių, nes vis dar sugeba rasti laikinų sprendimo būdų.

„Bet fundamentali problema išlieka – pasitikėjimo krizės sukelta spiralė sukasi žemyn, o eurozonos valstybių gelbėjimosi planai vis labiau primena pleistrą, kuriuo mėginama gydyti rimtą ligonį. Tai negalės tęstis amžinai. Eurozona žlugs, Amerikos krizė gilės“, – niūrią prognozę piešia D.Knowlesas. 

Kaip tokiame fone atrodo mūsų mažos, neturtingos ir po anos krizės dar neatsigavusios valstybės perspektyvos? Kas nutiko pasaulio tvarkai? Ar yra receptų, kurie padėtų išbristi iš šitos balos be pasaulinio masto sukrėtimų? Apie tai – „15 min“ pokalbis su istoriku ir politologu Česlovu Laurinavičiumi.

Scanpix/Česlovas Laurinavicius.
 „Mūsų elitas jau seniai nebejaučia visuomenės paramos, yra atitrūkęs. Ką daryti? Reikia viską spartinti skandalais“. Sakė Č.Laurinavičius/BFL nuotr.

.

Globali JAV prestižo reikšmė

– Kokias matote JAV, kaip dominuojančios valstybės, perspektyvas regint pastarojo meto ekonominius ir politinius įvykius Vašingtone?

– Esminis yra Jungtinių Valstijų pasaulinio prestižo klausimas. Tai – pagrindinis dabartinės globalios sistemos ramstis, ir kai jis susvyruoja, visiems – ir draugams, ir nedraugams tai turi pasekmių. Tai gresia netvarka. Kad ir kaip žiūrėsi į JAV pasaulinę politiką, jos vaidmuo, užtikrinant ekonominį, politinį augimą, yra milžiniškas, o jo silpnėjimas – fundamentalios reikšmės procesas. Labai svarbu, kad JAV išsaugotų tą savo prestižą ir vaidmenį. Čia svarbiausia prasmė, nekalbant apie detales, kurių yra daug ir labai įvairių.

Jungtinės Valstijos išgyvena krizę, ir kalbu net ne apie ekonomiką. Politikoje ieškoma susitarimo, jo nerandama. Šios krizės akivaizdoje aiškėja, kad prezidentas bijo imtis esminių sprendimų daugumos amerikiečių labui, vengdamas dar didesnės priešpriešos, nes jo paties statusas yra specifinis, gal net probleminis.

Panašioje situacijoje buvo atsidūręs ir prezidentas Theodoras Rooseveltas, bet jis, skirtingai nei Barackas Obama, sugebėjo balansuoti ir  reformomis orientuotis į daugumą tautiečių, o ne į atskiras grupes, kurios gyvena maksimalaus individualizmo filosofija. Ji, žinoma, labai svarbi, bet, jei bus orientuojamasi tik į tai, ateityje ir Amerikos, ir viso pasaulio laukia rimti sukrėtimai.

– Bet gera vieta tuščia ilgai nebūna. Ar matote kitą galybę, kuri galėtų bent iš dalies kompensuoti galimą JAV traukimąsi iš šios arenos?

– Jei kalbėsime apie bendrą prestižą, kuris vienija ekonomiką, mentalinius pajėgumus, technologinę pažangą, masinę kultūrą – Amerika yra ir dar ilgai bus svarbiausias veiksnys. Bet kas yra pasaulio dirbtuvė? Žinoma, kad jau ne Amerika, o Kinija.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje JAV su sąjungininkais akivaizdžiai nebeturi daugumos. Atsiranda ne stichinė, o determinuota nauja dauguma. Vis dažniau politiniuose klausimuose JAV nebeturi pasaulinio autoriteto.

Bet tai yra natūralus procesas, tai nieko nepakeistų, jei Vašingtonui pavyktų išsaugoti tą prestižą, kuris vystytųsi, bet ne staiga griūtų. Tiesa, yra tam tikrų baimių, kad jis gali staigiai ir iš esmės pakeisti savo statusą.

– Ar yra ir kitų ženklų, kad tirpsta JAV prestižas ne tik ekonomine prasme?

– Amerika yra unikalus balansas tarp baisiai įžūlaus, drastiško individualizmo ir gebėjimo demonstruoti solidarumą, pasiekti visuomeninę sėkmę. Čia yra tos šalies ir nemažos dalies Vakarų pasaulio pasiekimų receptas.

Tiesa, brutalusis individualizmas jau gerą dešimtmetį ima įsivyrauti daugumos sąskaita. Ši tendencija išliko net ir po to, kai atėjo prezidentas, kuris žadėjo atstatyti pusiausvyrą. Atsisakymas didinti mokesčius tik iliustruoja nesugebėjimą ką nors keisti iš esmės, kėsintis į turtingos ir agresyvios mažumos teises. Tai – pati jautriausia Amerikos vieta, iš kurios vėliau gali kilti visokie kitokie – rasiniai, etniniai, civilizaciniai – momentai.

Kuo ilgiau į tai žiūriu, tuo panašiau man viskas atrodo į 1931 metus. Gali būti, kad tampame perėjimo iš recesijos į globalią depresiją liudininkais“. Rašo „The Telegraph“ apžvalgininkas Danielis KnowlesasPavojinga trintis

– Kitapus Atlanto reikalai irgi prasti. Kaip jums atrodo vieningos Europos vizija dabartinių iššūkių akivaizdoje?

– Kad ir kaip žiūrėtum, dabartinė ES susiformavo kaip unikalus junginys nemaža dalimi padedant JAV. Jeigu susvyruos euroatlantinė struktūra, bijau, kad šis statinys gali sugriūti. Rasinė įtampa Europoje yra didžiulė, tai yra neteisingos migracinės politikos pasekmė. Veikė biurokratinė sistema, paleista savieigai, negalvojant apie pasekmes. O jos yra tos pačios kaip ir JAV: didėja įtampa tarp mažumos ir daugumos.

Šiuo atveju, tarp tų, kurie valdo didžiąją dalį ekonominių svertų, ir visų kitų. Bet čia nieko naujo – tas pats buvo ir Senovės Romoje su savo patricijais ir plebėjais. Tokia žmogiška prigimtis. Klausimas – kiek sugebama subalansuoti šitą visuomeninio koegzistavimo situaciją.

Akivaizdu, kad Europoje elitas užsižaidė uždarus žaidimus, nematydamas kylančios didžiulės problemos. Tą apsnūdimą geriausiai iliustruoja krizės Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje. Kai kataklizmo akivaizdoje visiškai sutrikusi policija net nenutuokia, ką reikėtų tuojau pat daryti.

Vadinasi, nuvažiuota kažkur per toli, negalvojant kiekvieną dieną konkrečiai, ką reikėtų daryti. Didėja trintis tarp daugumos ir mažumos daugelyje sričių, taip pat ir rasinėje. Aiškėja, kad vadinamoji multikultūrinė aplinka tebuvo fikcija, iliuzija, paliekanti ištisus gyventojų sluoksnius virti savo sultyse ir pamažu tapti svetimkūniais.

O tie, kurie sėdi Europos Komisijoje ir gauna milžiniškus pinigus, apie tai visiškai negalvojo, nes buvo užsiėmę darbo imitacija. Užsimiegojimas šiuo atveju labai pavojingas. Čia klasikinis pavyzdys, kas nutinka praradus kasdienę įtampą, kuri turi būti palaikoma nuolat, kad kontroliuotum situaciją.

– Bet tokiais atvejais atsiranda greitų sprendimų siūlytojų, kurie sako tai, ką krizės, nepriteklių ir skurdo kamuojami žmonės nori girdėti: sugriežtinti, uždaryti, deportuoti. Jums tai nieko neprimena?

– XX amžiaus pradžioje pasaulis buvo kur kas mažiau sudėtingas nei dabar. Bet iš esmės analogijų yra. Kai išklibo ekonominiai visuomenės pamatai, išryškėjo skirtumai tarp socialinių sluoksnių, atsirado trys problemų sprendimo modeliai. Pirmas – suburti visuomenę prieš kažkokius nevykėlius ir tuos nevykėlius naikinti. Tai – fašizmas. Kitas modelis – visi turi būti klusnūs direktyvos vykdytojai, kas nepaklūsta, yra priešas ir turi būti sunaikintas. Tai –  stalinizmas. Trečias modelis – stengtis visų interesus derinti ir subalansuoti. Tai – solidarumas, ant kurio pamatų stovi vakarietiškos civilizacijos. Visi mūsų pasiekimai – dėl jo.

Bet solidarumo principu gyvuojančios civilizacijos užsnūdo, policija nesusidoroja su užduotimis, tad natūralu, kad garsiau skamba balsai, raginantys „imtis priemonių“, „kilti į kovą“ ir panašiai. Panašiai buvo ir tarpukariu – juk tai vyko ne tik Vokietijoje, bet didelėje dalyje Europos. Tiesa, tai kol kas tik tendencijos, bet viskas prasideda nuo to, kai nelieka aiškių gyvenimo kriterijų, einama paprasčiausių sprendimų, smurto linkme: mes čia pataisysim užrašus, priversim, atribosime, užčiaupsime, uždrausime burkas ir taip toliau. 

Silpno elito bėdos

– Ar priverstinis kitakalbių lentelių nukabinimas irgi to proceso dalis?

– Be abejo. Sudėtingas klausimas – kur tos lentelės pasibaigs? Ir kas yra Lietuva? Kai kam jau Lietuvos nėra, tik Europos Sąjunga. Turėtume išsiaiškinti ne tik, kad yra Lietuva, bet ir pripažinti faktą, kad yra žmonių iš skirtingų kultūrų, ir ne visi privalo sakyti „Vilnius“, jie turi teisę sakyti „Wilno“. Atitinkamai turi būti palaikomas balansas, išsaugant visų grupių interesus, randama sugyvenimo formulė.

Turi būti įtampa, atsipalaidavimas pražūtingas, bet to labai norisi elitui. Tarkime, mūsų elitas jau seniai nebejaučia visuomenės paramos, yra atitrūkęs. Ką daryti? Reikia viską spartinti skandalais. Golovatovo bylą kelti iki pasaulinio lygio.

Gavo šaltą dušą lygiai tokį patį, tik iš kitos pusės. Na, ir vėl skandalas, rėkimai, drabstymasis šiurkščiausiais pareiškimais... Tai primityvumo, nesugebėjimo susitarti, atitrūkimo nuo realybės ženklai. Supraskite: nepriversime visų matyti Sausio 13-osios įvykių taip, kaip juos matome mes. O dabar vadovaujamasi logika: „Ne, mes juos priversime matyti būtent taip!“ Žinote, prie fiurerio irgi telkėsi visi tokie silpni, nuskriausti ir labai norintys kažkam duoti į snukį, bet ne patys gauti. Galima viską daryti kitaip, bet tai – jau gerokai sudėtingiau.

– Istorinį nuskriaustos valstybės, į praeitį atsigręžusios aukos vaidmenį Lietuva yra pasirinkusi jau seniai. Gal žinote, kodėl?

– Čia tikrai senos šaknys, dar iš XIX a. Lenkijos, kuri gyveno tomis istorinės aukos emocijomis. Labai sunkiai skverbiasi supratimas ir tų pačių lenkų, kad toks prisistatymas pasauliui yra visiškai neefektyvus.

O priežasčių tiems įvykiams irgi rastume įvairių, nerasta sugyvenimo, buvo provokuojamos jėgos, kurios Lenkiją galų gale užpuolė. Vienpusiškai keliant klausimą visada slystama į demagogiją, o taip, anksčiau ar vėliau, prieinamas liepto galas.

– Tai kas lemia tą nesusikalbėjimą su kaimynais Rytuose?

– Mūsų elitas yra silpnas, visa jo politika paremta vienpusės tiesos sakymu. Kalbant konkrečiai apie Rusiją, ten iš tiesų yra rimtų problemų, bet jas ir reikia spręsti rimtai, o ne tikėtis, kad jas kažkas kitas išspręs, o mes tik rėkausime. Dabar derybos iš esmės nevyksta, energijos išteklių kainos kyla ir kils, socialinė įtampa didėja. Einame pavojinga linkme.

Lygiai tas pats buvo tarpukariu,  kai elitas jautėsi silpnas ir visą savo energiją nukreipė skelbdamas vienpusės tiesos šūkius. Atsiduriame užburtame rate, iš kurio vieną kartą pagaliau reikėtų išsiveržti. Išeitis – plačiau ir atsakingiau žvelgti į pasaulį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min