Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar Lietuvai gresia diktatūra?

Profesorius V.Landsbergis ragino faktų istorijos nepaversti debatų istorija.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / V.Landsbergis
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nieko nebestebina teisėjų nepotizmas - „blatas“ giminaičiams. Tuo nusidėjęs asmuo geriausiai tiko vadovauti Etikos ir drausmės komisijai. Kiti atėjo į komisiją, besvarstančią, ar kai kurie jų, aukštieji teisėjai bei komisijos nariai, nemelavo prezidentui. Dalyvavo ir patys balsavo savo naudai, kad jie nemelavo. Dabar sako - komisija išteisino. Ir nieko, akys nerausta. Eis aukštyn.

Teisėjų taryba pati nutaria esanti objektyviai neklaidinga ir tą skelbia urbi et orbi nesename balandžio 6 dienos pareiškime. Rūsčiai smerkia disidentus bei eretikus, abejojančius jos sprendimų neklaidingumo dogma.

Ar ką nustebino pinigų išsidalijimas teismuose metų pabaigos premijoms - kaip tik atriaumojant krizei ir Vyriausybei prašant prilaikyti tuos pinigus? Bet ankstesnė Vyriausybė liepė švaistyti, tai vadovaujančiųjų teisėjų širdys nesunkiai pasirinko, kas mieliau. Kažkoks popieriaus įstatymas leidžia, ir to gana. Vadinamųjų tryliktųjų atlyginimų išsimokėta per 4 mln. litų (nustatė Valstybės kontrolė). Išsimokama ir "sutaupytos" lėšos dėl neužpildytų etatų. Vienintelis Aukščiausiasis Teismas (AT) taip nepasielgė, mat jo vadovas vis dar nepakeistas. Būtų Seimas pakeitęs, kolegoms būtų tekę pinigų; tad kas gali mylėti tokį vadovą, kliuvinį darnioje sistemoje?

Dar per pusę milijono išsimokėta tiesiog pažeidžiant esamus teisės aktus (Valstybės kontrolė). Kas gi čia laužo Lietuvos įstatymus? - Lietuvos teismai. No comment.

Teisėjų taryba padarė žalos valstybei, kai rekomendavo skirti kolegoms papildomas atostogas pagal Vyriausybės nutarimą, kuris prieštarauja įstatymui (Valstybės kontrolė). Galima tęsti.

Sovietų laikais dažnas mąstė: valstybė mus skriaudžia, tai lupam iš jos. Ir lupo, kol ana sugriuvo.

Prezidentas buvo nusivylęs taip pasinaudojusiais teismų vadovais (mat ir sau išsimokėjo), barėsi, o po poros savaičių atleido - ne teisėjus, bet jų nuodėmes, - nes ėmė vėl skirti į pareigas.

Ir teismai per Teismų tarybą drąsiai grasina savo pačių valstybei (balandžio 1 dienos pareiškimas), kad užsidarys, jeigu netikusi Vyriausybė pamažins jų veiklai numatytus biudžetus. Tai būsiąs priverstinis jų "laikino nedarbingumo laikotarpis". Ar ne geriau atsitiktų, jei išeitų į savanorišką nuolatinio nedarbingumo laikotarpį, o prezidentas ir Seimas, nedarbingųjų nepatariami, paskirtų visus teisėjus iš naujo? Beje, gal čia tik balandžio pirmoji.

***

Vienas pastarųjų skyrimų vadovauti teismui, kuriam nereikėjo Seimo pritarimo, pasako ypač daug.

Tai - apylinkės teismo teisėja kartu su dviem kolegomis apgavusi nukentėjusiuosius, nes matė kaltinamajame akte ydingai įrašytą neatitinkantį straipsnį, bet nei taisė, nei atkreipė prokuratūros dėmesį į jų klaidą (žr. "Lietuvos žinios", 2009 04 18). Jei klaida tyčinė ir suderinta, tąsyk viskas aišku, bet jei teisėja nusprendė nutylėti ir vaidinti groteską - tempiamą teismo procesą, patikimumas ja turėtų būti lygus nuliui. Jau minėjau, pati prisipažino, kad kartu su kitais dviem nutarė prokuroro žaismą nutylėti.

Deja, prezidentui ji patikima, - buvo be kliūčių paskirta į aukštesnes pareigas Trakų rajone. Taip stiprinamas piliečių pasitikėjimas teismine valdžia ir Lietuvos valstybe. Kitas iš paminėtos apgavikų trijulės netrukus bus paskirtas dvidešimt penkerių metų nepajudinamai tarnybai tame pačiame teisme, kur taip sėkmingai įveikė bandomąjį laikotarpį. Prezidentas paprašė Teisėjų tarybos, kad jam patartų skirti tą labai patikimą asmenį. Patarė, kur nepatars. Itin skubiai "patarė" dar dėl Artūro Driuko. Per pusdienį.

Štai čia - itin raiški istorija, kaip dalykėliai tvarkomi. Įstatyme apie aukštųjų teisėjų skyrimą tebebuvo palikta spraga, tarsi neapsižiūrėjimas: skiriant Apeliacinio teismo skyriaus pirmininku, nereikėjo Seimo pritarimo; prezidentas pasirašo Aušros Rauličkytės paroštą dekretą, ir viskas. Seimas norėjo suvienodinti skyrimo sąlygas; tada p. A.Driukas būtų turėjęs Seime viešai atsakyti į kai kuriuos klausimus. Kad taip baisiai neatsitiktų, Seimo socdemai ir teisininkai paniškai susiblokavo, atidėliojo ardydami net kvorumą, ir dėl pataisos priėmimo galų gale palikta balsuoti "kitą savaitę". To savaitgalio p. Aušrai Rauličkytei ir tereikėjo, kad prezidento parašas užbėgtų Seimui už akių. "Vsio zakonno". Čia visiškai apsišvietė ligi šiol neregistruotas dviejų jėgų politinis aljansas, apie kurį dar teks pasakyti keletą žodžių. Kol galima.

Jau girdžiu šauksmus: dar viena sąmokslo teorija! Ką jūs, vyrai. Akivaizdi normali praktika.

***

Vienas įdomesnių pastarojo meto teismų praktikos atvejų - kai teisėjai kreipiasi, galima sakyti, patys į save, į luomo draugus, bylose prieš valstybę dėl kadaise pamažintų atlyginimų. Bylas laimi, valstybė kaip ginčo šalis bemaž neturi šansų. (Apsigynė antai Vilniaus apygardos teisme, bet pralaimėjo Apeliaciniame, o ypač administraciniame teisme, kur nuo valstybės nukentėjusi AT teisėja nūnai atsikovojo net 184 000 litų savo teisėtų lūkesčių.) Tai prasidėjo jau nuo anų Konstitucinio Teismo (KT) sprendimų prieš aštuonetą metų - kad teisėjams, taip pat KT teisėjams, tuosyk sprendusiems ir savo intereso dalyką, atlyginimų mažinti negalima.

Senais laikais ir labai toli išminčiai nustatė: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Lietuvoje gali. Jei nors kiek nepatogu prisiteisti iš valstybės pačiam sau, tai nesunku stvertis naujųjų laikų išminties. Tu, Jonai, spręsk mano bylą prieš valstybę, kad atgaučiau susikaupusį algos skirtumą nuo žadėtos didesnės (taip atsitiko dėl Gedimino Kirkilo pažadų policininkams), o paskui aš spręsiu tavo bylą. Lietuvos Respublikos vardu abu paskelbsim, kad Respublika kalta. Tegul moka tau pagal mano sprendimą, man pagal tavo. Be žalos mums abiem.

Tada gal pakvieskim kiekvieną valstybės pareigūną pagalvoti, ar jis kada neturėjo savų teisėtų lūkesčių? Spręsk nūnai, žmogau, ar nepažeisti tavo teisėti lūkesčiai gauti nemažesnį atlyginimą nei užvakar. Jei valstybė, kuriai teismuose atstovauja dabartinė negera Vyriausybė, arba įstatymų leidėjas - ankstesnis Seimas yra ką nors žadėję, bet netesi, gali reikalauti iš jos ir teismuose. Teisėjai rodo pavyzdį. Ir dar grasina, kaip minėjau, visuotiniu teismų streiku. Tai tas viešas balandžio pirmosios laiškas Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir visuomenei, kuriame Teisėjų taryba kukliai tikisi, kad "Europos žmogaus teisių teismą užplūs skundai" dėl bylų nenagrinėjimo, ir "Lietuvos įvaizdžiui" (teisėjai tikisi!) bus smarkiai pakenkta.

Tegul kas nors pasako, kad tai ne spaudimas, ne politiniai veiksmai prieš dabartinę valdžią stojant į ankstesnės pažadukų Vyriausybės pusę. Paprastai kalbant - į opoziciją.

Politinė opozicija, priklausomai nuo veikėjų arba grupuočių charakterio, siekia valdžios. Grupuotė jau kreipėsi į KT (gal dar ne į save), kad šis nustatytų, ar Seimas gali balsuoti laisvai, ar jo mandatą varžo kokie nors išaiškinimai. Tai yra, ar Seimas balsuodamas gali tik pritarti kaip Rusijos Dūma, ar ir kitaip. Panašiai juk sutvarkytas prezidentas, kuris gauna aukštesnius patarimus, doktrinų paverstus valingais įsakymais.

Atkreipkime dėmesį, o turbūt niekas neatkreipė, į profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnį "Algos ir Konstitucija" ("Akiračiai", 2009, Nr. 1). Čia jis priminė gerokai ankstesnius prof. Aleksandro Štromo būgštavimus, kad nepriklausomoje Lietuvoje tūlas KT išaiškinimas virstąs nauju įstatymu. "Neišvengus pagundos perimti įstatymų leidybos vaidmenį, visa mūsų santvarka gali iškrypti." Galįs rastis, sako jau E.Aleksandravičius, posovietinis refleksas, kad "teisė priklauso teisininkams ir valdžiai, kuri naudoja teisę kaip priemonę". Toks buvęs dar tik "preliudas į unikalų šios priemonės pristatymą: KT ėmėsi išaiškinimo, kam algas sumažinti Konstitucija leidžia, o kam, šiukštu, ne".

Taigi vargas ne dėl algos, bet dėl proto ir principo. Rodos, pati mūsų Konstitucija rašoma toliau, ir tam jau nereikia nei Seimo, nei visaliaudinio referendumo. Rašto aiškintojai, kaip ir prieš 2000 metų, išsikelia aukščiau už Raštą. Disidentas, manantis, kad taip negerai, tikriausiai baigs Golgotoje tarp žmogžudžių.

* * *

Nomenklatūra (Algirdas Brazauskas kažkodėl išimtis) žiauriai bijo Dalios Grybauskaitės. Gali juk neklausyti patarimų, nelaikyti partijos deleguotų teisinių patarėjų. Naudos prieš ją visas priemones; tikėkimės, kad nenuodys, kaip daroma Rusijoje. Kol kas nuodija visuomenę. Talkina teisuolis Mykolas Burokevičius. O užtaisė dar ir teisinį pokštą arba spąstus. Tai gruodžio sumaištyje į Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą prakišta Konstitucijai prieštaraujanti pataisa dėl ratų ir datų. Jei pirmame rate prezidentas neišrenkamas, Konstitucija yra aiškiai nustačius, kad antrasis ratas rengiamas po dviejų savaičių. Taip visada ir būdavo. Dabar gudruoliai pasiūlė ne Konstitucijos, bet įstatymo pataisą, o Seimas ir Konstituciją globojantis jo komitetas nepastebėjo, kad antrasis ratas būsiąs rengiamas nežinia kada, laisvai - praėjus dviem savaitėms po balsų suskaičiavimo! O jeigu Zenonas Vaigauskas skaičiuos, tarkim, mėnesį? Nieko, "vsio zakonno". Konstitucija su dviem savaitėm nuspirta į sąvartyną. Bet štai jeigu D.Grybauskaitė, Č.Jezerskas arba Valentinas Mazuronis laimės tokiame antrame rate, galima bus apskųsti Konstituciniam Teismui.

Kas tą idėją sumąstė? Sako, Česlovas Juršėnas. Kas dabar Seime priešinasi, kad klaida nebūtų vienu balsavimu pataisyta? Nenustebkite, priešinasi būtent akylieji teisininkai. Nieko bendra su jokia sąmokslo teorija.

***

Kai kurie sako: per vėlu taisyti įstatymą, kuris akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. O kas nustatė, broliai, kad per vėlu? Toks dalykas niekad ne per vėlu. Nereikėjo kiaulinti, nereikėjo žiopsoti.

Galėtų kas nors čia sakyti, kaip juokeliuose apie kaimyno gaisrą: smulkmena, bet maloni. Smulkmena buvo ir pastarasis AT teisėjo skyrimas. Įstatymas nurodo reikalavimus, tarp kurių ir "daktaro teisinis pedagoginis darbas universitetuose" ir t. t., o daktaro teisinio darbo stažo reikia būti sukaupus ne mažiau kaip dešimt metų. Atrodytų, visai aišku: teisės daktaras dėsto dešimt metų ir po to gali būti skiriamas AT teisėju. Bet štai prireikus atsiranda kitoks variantas: turėk dešimt metų stažo, po to apsigink daktaratą ir nors kitą dieną - į AT. Šis aiškinimas paėmė viršų, aršiai ginamas pačių Seimo teisininkų. Mat sveikas protas, tai ne aiškintojų jėga!

Kaip toli galima plaukioti su aiškinimais, teparodys tolesnės aktų citatos bei nuostatos. Teisėjo socialinių ir materialinių "garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos", tuo pačiu - jo atlyginimo apsauga. Tai savaime "kyla" iš Konstitucijos 109 straipsnio, nustatančio, kad teisingumą vykdo tik teismai, o teisėjai yra nepriklausomi (atlyginimo dydžio čia neįžiūriu). Dabar tikrai cituoju: "sąvoka "teisėjo atlyginimas" apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto." Taip, regis, ir praktika, kai tuščių etatų pinigai metų pabaigoje pasidalijami, ir tokio "atlyginimo apsauga" kyla iš Konstitucijos... Dabar stebėsim, kada puls Valstybės kontrolę, kuri neabejotinai pažeidė Konstituciją reikalaudama kai kurias išmokas grąžinti į biudžetą.

* * *

Apybraižos pradžioje paliestas klausimas dabar galėtų būti formuluojamas griežčiau, kaip alternatyva. Kas nors į jį atsakys, tikriausiai, draugas gyvenimas. Klausimas būtų: ar kairiųjų (ekskomunistų ir artimųjų dvasia) bei teisininkų elito politinis aljansas - jau Lietuvos realybė, ar tik staigiai artėjanti galimybė? Bendras vardiklis būtų senoji nomenklatūra ir jos palikti papročiai. Tai tikrovė, kuri, kaip ir SSRS slaptųjų tarnybų auklėtiniai, niekur neišnyko ir atitinka žinomą ano režimo programą: išeinant pasilikti. Ar perims ir kitas sritis, ne vien teismų sistemą? Rezultatas, kuris nedžiugintų - tai diktuojantis užvaldymas ir aljanso valdžia ilgam. Kitoms jėgoms prisitaikant - "Jedinaja Litva".

Klydo, kurie manė, kad Lietuvą valdo Albinas. Norėtų Egidijus, bet ne Aleksandravičius. Gviešiasi aljansas.

Jei dvi komandos, kurių viena išaugus iš ekskomunistų, o kita - iš ano laikotarpio teisėjų, žaidžia į vienus vartus, tai čia ne dvi komandos, bet viena. Futbole pakanka, kai žaidžia trylika prieš devynis, o arbitras naudoja skirtingo skardumo švilpukus. Tik tiek, kad futbole toks aljansas bent formaliai laikomas nusikalstamu.

Pasipriešinti komandų susiliejimui galėtų tauta, jei visai atmestų mutavusią LKP, ir neoficialios teisėjų partijos demokratinis tarpsluoksnis, padori europietiškoji linkmė. Pirmojo atvejo tikriausiai ilgai lauksim, o antrasis - Dievo rankoj.

Dar šį tą gali ir Seimas, tik nereikia jo gąsdinti storaisiais fariziejų žodynais.

„Lietuvos žinios“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min