Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Architektas Henrikas Štaudė: „stiklainiai“ kyla, kai gyventojai nesidomi savo miestu

H.Štaudė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / H.Štaudė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Visuomenė turėtų nuolat domėtis, kaip auga ir plečiasi jų miestai, kokie nauji pastatai ir kur dygsta. Tik tuomet įmanoma išvengti situacijų, kai visuomenė sukyla prieš visiškai baigtą statyti pastatą, mano įžymus architektas, Vilniaus dailės akademijos lektorius, Architektų sąjungos narys, projektavęs Tymo kvartalą sostinėje, Henrikas Štaudė.

– Kai kurie architektai skundžiasi, kad jų laisvė per daug varžoma, pyksta ant Kultūros paveldo departamento. Ar tikrai viską, kas sena, verta saugoti?

– Kiekvienas, kas dirba, susiduria su tuo. Paveldosaugininkai saugo – jie mato vienaip. O projektuotojas, kuris nori statyti, mato kitaip. Čia yra užprogramuotas konfliktas. Vienas saugo, o kitas nori ką nors pakeisti. Svarbu, kad tas dialogas vyktų kultūringai, kad neatsitiktų taip, kaip Kaune, kur architektas buvo apkaltintas, jau pabaigus pastato statybas. Negi iki tol, kol projektas nebuvo baigtas, visuomenė, derinančios institucijos nieko nematė? Čia yra baisiausias variantas.

– Vilniuje pastačius „Novotel“ viešbutį taip pat visi piktinosi, o dabar lyg priprato...

– Kai „Novotelį“ statė, pirminis projektas atrodė visai kitaip. Ten buvo architekto Martyno Knafuso projektuotas pastatas, bet į tai nesureaguota ir Kultūros paveldo atstovai nepasistengė šitų statybų sustabdyti. Gal nebuvo galimybių sustabdyti tą tokią didelę investiciją, ateinančią į centrą. Tokia klaida dar ir dabar visiems bado akis ir jį iki šiol galima teikti kaip blogą pavyzdį.

– Kokie apskritai architektų santykiai su visuomene, ar dažnai projektai stabdomi dėl visuomenės nepasitenkinimo?

– Turiu dabar kaip tik tokią istoriją. Dar 2006-aisiais metais mes pradėjome projektuoti Mažeikių parką: paruošėme koncepciją, pristatėme visuomenei, paruošėme eskizinį projektą pagal pastabas, dar sykį pristatėme visuomenei internete, spaudoje. Parengėme techninį projektą, pradėjome jį vykdyti ir tik tada išlindo visuomenė, kuri iki tol visai tuo parku nesidomėjo. Paskutinėje stadijoje visuomenė pradėjo šaukti, kad viskas blogai, kad išpjaus visą parką. Tai klasikinis atvejis.

Dalis visuomenės visiškai nesidomi projektais, tačiau, kai tik ateina statybų darbų etapas, pradeda triukšmingai piktintis. O juk projektai yra daromi pagal visus reglamentus, yra informuojami kaimynai, visuomenė, pakabinami skydai sklype, kad ten ketinama kažką statyti.

Aš manau, kad visuomenė projektais turėtų pasidomėti laiku. Pavėluotas domėjimasis padaro didelės žalos ir derinančių institucijų santykiams, ir architektams, ir investuotojams.

Blogiausia, kai būna nesusikalbėjimo. Pavyzdžiui, dabar Vilniuje prie Energetikos muziejaus statomas pastatas. Visuomenė šaukia, kad iškils 50 metrų aukščio namas, neįsigilinusi, kad 50 metrų aukščio bus tik kaminas. Atsiranda tokių spekuliacijų ir kai kurie visuomenininkai tuo naudojasi.

Aišku, labai gerai, kad visuomenė pastebėjo Kauno „stiklainio“ atvejį, bet kur jie buvo tada, kai tą pastatą planavo, pagaliau, kai statė? Laukė, kol nuims pastolius? Juk projektą matė ir valdžios atstovai, ir visuomenė, galiausiai juk ir vykstant statyboms šalia kabojo skydas su projekto vizualizacija. Visi jį matė. Kodėl pastebėjo tik tada, kai projektas jau yra įvykdytas?

Rekonstruojant tokius pastatus, kurie yra ne vien tik kultūrinis paveldas, bet turi dar ir emocinę reikšmę, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatras, konfliktas su visuomene turbūt garantuotas?

– Taip, tuomet svarbu įvertinti, kiek mums svarbi pati pastato architektūra, kiek emocinė jo pusė, o kiek istorinė tiesa, kaip ten jis atsirado. Turi būti diskusija, bet ji turi vykti laiku. Reikia diskutuoti, bet diskutuojant reikia ir siūlyti.

Bandymai mieste išsaugoti natūralią gamtą, mano galva, yra davatkiškumas su rūtų darželiais.

Štai vienas geras visuomenės kūrybiškumo pavyzdys iš Niujorko – norėdama išsaugoti geležinkelio bėgius virš vieno rajono, bendruomenė pati rengė architektūrinį konkursą, ieškojo būdų, kaip tą pakeltą geležinkelį išsaugoti. Būtų gerai, kad ir Lietuvoje visuomenės atstovai mokėtų ne tik šūkauti, bet ir kurti. Ką jie pasiūlė, stabdydami investicijas į „Lietuvos“ kino teatro rekonstrukciją? Nieko. Visuomenei Lietuvoje tikrai trūksta kūrybiškumo.

– Kaip vertinate dabartinę Vilniaus miesto plėtrą?

– Yra numatytas bendrasis planas ir pagal jį miesto valdžia valdo statybas, išmoko tai daryti ir, manau, gana gerai vairuoja tą statybų laivą. Mano nuomone, naujų formų patraukimas į kitą upės pusę, į Konstitucijos prospektą, yra labai gera mintis. Būtų šaunu, jei ten atsirastų dar keli traukos taškai: Guggenheimo muziejus ar Modernaus meno muziejus. Jie papildytų visą tą naujosios architektūros centrą ir atsirastų du tolygūs miesto centrai: senasis ir naujasis, kurie galėtų varžytis tarpusavyje. Senamiestyje, žinoma, reikia labai atsargiai elgtis, nesistengti per daug užpildyti erdvių. Dabar taip ir daroma.

– Dėl Modernaus meno centro buvo bandoma sukelti skandalą, esą konkursą laimėjęs projektas plagiatas

– Modernaus meno centro projektas tikrai neplagijuotas. Jis labai gerai suprojektuotas, jauni architektai gerai padirbėjo, bet gal todėl, kad laimėjo jaunimas, ir kilo noras peržiūrėti, revizuoti tos komisijos sprendimus.

Net ir pasaulinėje praktikoje būna, kad jauniems architektams padarius kažką naujo, sujudinamas visas architektų cechas. Pavyzdys gali būti Kopenhaga, kur jaunas architektas, dar būdamas studentas, laimėjo konkursą modernaus meno centrui prie jūros statyti. Jo architektūrą, kaip ir čia, lygino su Zahos Hadid, bet paaiškėjo, kad kaip tik jis pirmasis sukūrė dekonstruktyvistinės architektūros stilių, tik Z.Hadid buvo labiau žinoma.

Dabar kyla nauja diskusijų banga, ką daryti su begriūvančiu Seimo fontanu. Vieni siūlo renovuoti jį paliekant tas pačias formas, kiti skelbia, kad jis – visiška atgyvena.

– Mano nuomonė čia vienareikšmiška. Jį reikia atnaujinti, bet išlaikyti tas pačias formas. Autoriai kūrė visą pastatų ansamblį kartu su fontanu, kaip kvartalo sudedamoji dalis jis turi ir likti. Ką nors naujo ir geresnio vargu ar įmanoma sukurti. Kompleksą kūrė žymūs architektai Nasvyčiai, todėl juos gerbiant reikėtų išlaikyti tokias formas, kokios sukurtos.

Daug diskutuojama ir apie geresnį Neries išnaudojimą, plėtojant vandens turizmą. Kas, jūsų nuomone, pagyvintų upės pakrantes?

– Susiduriame su nuostata, kuri susiformavo dar tarybiniais laikais, kai nutarėme, kad reikia saugoti gamtą ir atitraukėme visą miestą nuo upės. Dabar upė yra apleista ir niekas jos neprižiūri. Architektų taip pat neprileidžia. Nuspręsta, kad šalia upės gali būti tik visuomeniniai pastatai. Jų užsakovas yra valstybė, bet valstybė finansų šiame laikotarpyje, praeitam laikotarpyje ir, ko gero, ateity, nelabai turės. Taigi, jei paliksime paupius tik visuomeniniams pastatams, neabejoju, kad jie ir liks apleisti. Dabar padaryti simboliniai dviračių takai, bet aplink juos šiukšlynai.

Pakrantes sutvarkyti galėtume tik pasitelkę privatų kapitalą. O jis, kaip žinoma, ateina ne tik su visuomeniniais pastatais – yra ir komercinės, ir gyvenamosios statybos. Nereikia to bijoti. Kol nebus leista kurti įvairesnės architektūros prie upės, tai tol ji ir merdės.

Tiesa, kiti architektai galvoja kitaip. Mes akademijoje bandėme su studentais padaryti diplominius darbus plėtojant statybas prie Neries. Buvo sukurti Vandens muziejaus, polifunkcinio kvartalo projektai, tačiau tada iškart sulaukiau kritikos iš vyresnių kolegų, kad mes lendame prie vandens su gyvenamąja statyba. Primenu, kad ir dabar šalia upės yra gyvenamųjų rajonų: Valakampiai, Žvėrynas, Grigiškės, ir ten net pati upė kitaip pulsuoja.

Bandymai mieste išsaugoti natūralią gamtą, mano galva, yra davatkiškumas su rūtų darželiais. Tegul gamta būna natūrali užmiestyje. Konkretų bandymo išsaugoti natūralumą mieste matome Vingio parke, kuris virto jau ne parku, o mišku mieste. Ar to siekiame?

Manau, kol nebus normalaus priėjimo prie upės, tol jos pakrantės nebus tinkamai naudojamos miestiečių. Dabar jos kieno? Žvejų, atsitiktinių praeivių, girtuoklių, bebrų? Esu plaukęs paryčiais Nerimi – vaizdelis tikrai nekoks. Jei koks namelis arčiau, tai į upę jie atsisukęs sandėliukais, galiniu apkuistu kiemu. Kažkodėl miestas ignoruoja mūsų upę.

– Kalbant apie daugiabučių rajonus, kaip manote, ar renovacija juos išgelbės? Ar apskritai verta renovuoti „chruščiovkes“, o gal geriau griauti ir statyti ką nors naujo?

– Senus daugiabučius griauna tik turtingos šalys, nes jos finansiškai sugeba iškeldinti gyventojus, suteikti jiems laikiną būstą. O tokios šalys, kaip mūsų, yra pasmerktos nuolat renovuoti, lopyti. Žinoma, tai laikina. Renovacija sovietinių namų agoniją pratęs tik 10–15 metų, tačiau dabar, akivaizdu, kitų sprendimų negalime imtis dėl ekonominės padėties.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min