– Paskutinio Lietuvoje vykdyto gyventojų surašymo duomenys mums leidžia pamatyti kokio amžiaus, kokio socialinio statuso gyventojai gyvena konkrečiame kvartale. Tai puiki priemonė architektui. Jis, galima sakyti, turi dvi galimybes. Pirma, kai teritorija planuojama tiems gyventojams, kurie ten šiuo metu gyvena. Paprasčiau kalbant, jei kvartale ar rajone gyvena daug jaunų šeimų su vaikais, tada reikia atkreipti dėmesį į vaikų žaidimo aikšteles, jei daugiau senjorų – į žaliųjų zonų, suolelių, takelių pasivaikščiojimui svarbą.
Antra, kai norime pakeisti demografinę padėtį. Tas pakeisti, aišku nereiškia, kad tik suplanavus, tuoj pat viskas pasikeis. Teritorijų planavimas – tik vienas iš įrankių. Norint pritraukti vieną ar kitą visuomenės grupę į teritoriją, priimami sprendimai aktualūs būtent tai grupei. Taip mes galime sudaryti galimybę, kad kvartalo gyventojų demografinė sudėtis pasikeistų. Todėl architektui ar planuotojui žinios apie demografinę padėtį yra neįkainojamos.
Architektui ar planuotojui žinios apie demografinę padėtį yra neįkainojamos.
Iš esmės, sakyčiau, kad teritorijų planavimas remiasi trimis pagrindiniais dalykais – profesinėmis planuotojo žiniomis, demografinės ir ekonominės padėties ir perspektyvos suvokimu. Gaila tik tai, kad vieni svarbiausių šio proceso veiksnių – demografija ir ekonomika – ilgą laiką Lietuvoje teritorijų planavime buvo pamirštos.
– Ar dažnai, jūsų žiniomis, architektai iš tiesų remiasi demografinėmis žiniomis planuodami?
– Jie privalo remtis. Tik bėda, kad anksčiau rengti teritorijų planavimo dokumentai daugeliu atvejų rėmėsi neobjektyviomis augimo prognozėmis, o reikėjo planuoti gyvenimą miestų traukimosi periodu. Dabar – aišku, kreipia žymiai daugiau. Turime prisiminti, kad architektų, planuotojų sprendimai yra nevienadieniai. Architektas privalo sukurti, suplanuoti ne tik dabartiniams gyventojams patrauklius kvartalus, bet ir tai, kas tiks ateities kartoms. Suformuoti miesto veidą, kuris yra ilgalaikis. Na, o demografinės situacijos žinojimas yra labai didelė pagalba, nes ši situacija nesikeičia taip greitai.
Reikia nuspėti, prognozuoti, kokia vieno ar kito miestelio raida artimiausiu dešimtmečiu. O tada tam galima pritaikyti ir architektūrinius ir teritorijų planavimo sprendimus.
Architektas privalo sukurti, suplanuoti ne tik dabartiniams gyventojams patrauklius kvartalus, bet ir tai, kas tiks ateities kartoms.
– Kokia yra Lietuvos situacija? Kurių miestų teritorijos labiau pritaikytos pagal jų demografinius rodiklius, kurių mažiau?
– Jau nebėra naujiena, kad Lietuvos demografinės padėtis prasta – gimstamumo rodikliai maži, emigracijos mastai dideli, taigi šiuos iššūkius tenka spręsti ir teritorijų planavimo specialistams. Imant konkrečius Lietuvos miestus, situacija skirtinga, tačiau, kad būtų kur nors labai gerai, negaliu pasakyti.
Vilnius, kaip ekonomiškai stipriausias, dinamiškiausias miestas nusiurbia jaunus žmones iš kitų, mažesniųjų miestų ir miestelių. Taip kad Vilniui gal ir neblogai, tačiau daugelio mažesniųjų miestų padėtis tikrai prasta. Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų skaičius ten sumažėjo trečdaliu. O tai jau ir miesto išlikimo klausimas.
Gyventojai migruoja ir miestų viduje. Matyti tokia tendencija, kad jauni žmonės keliasi į miestų pakraščius, o mieste, kur išvystyta visa infrastruktūra, lieka senjorai, kurie ta infrastruktūra naudojasi mažiau. Reiškia mes nesuteikiame jaunoms šeimoms galimybės gauti tokį pat komfortą mieste, kokį jie gauna pasistatę namą užmiestyje. Būtent tinkamas teritorijų planavimas ir galėtų būti vienu iš veiksnių, skatinančių jaunus žmones likti mieste. Mes galime daryti viską, kad žmogui gyventi būtų patogu, estetiška, bet čia turi prisidėti ir ekonominis veiksnys. Tai normalu – žmonės renkasi variantus, kurie labiau apsimoka.
Turime atsižvelgti į žmogaus poreikius, ko jis nori? Nori patogaus būsto, iš kurio būtų lengva nuvažiuoti į darbą, saugios, švarios, tinkamos aplinkos vaikams augti – suteikę šiuos dalykus sudarytume jiems galimybę gyventi mieste ir būtų sutaupyta daug dabar priemiesčiuose kuriamos infrastruktūros kaštų.
Reiškia mes nesuteikiame jaunoms šeimoms galimybės gauti tokį pat komfortą mieste, kokį jie gauna pasistatę namą užmiestyje.
– Kokią matote išeitį? Kokie sprendimai miestą darytų patrauklesnį jaunai šeimai?
– Šiuo metu pasistatyti namą užmiestyje yra pigiau, nei įsigyti patrauklų butą mieste – tai pirmas dalykas, apie kurį turėtume galvoti. Žmonės retai galvoja apie tuos gyvenimo kaštus, kurie laukia ateityje. Gal būt būtų tikslinga statyti nuomojamus, jaunoms šeimoms tinkamus būstus mieste. Tai daro daugelio europinių miestų savivaldybės, norėdamos pritraukti į savo miestus jaunesnius žmones.
Antra, žmogus nusipirkęs namą gali susikurtu jaukią, gražią aplinką, kuri turi daug daugiau privalumų nei ta, kurią mato daugelis miesto gyventojų, išėjusių pasivaikščioti po savo rajoną. Taigi – turime pertvarkyti, performuoti tuos senus kvartalus, kad jie taptų šiuolaikiškesni. Būtų saugesni, turėtų jaukesnes, uždaresnes erdves, būtų pritaikyti žmogui, kuris galbūt nori kieme pažaisti su savo vaiku, pasivaikščioti, į darbą važiuoti dviračiu ir panašiai. Turime rasti galimybes rekonstruoti sovietmečiu statytus būstus. Jie sudaro didelę mūsų miestų būsto fondo dalį, bet jaunos šeimos nelabai nori juose gyventi.
Jos ieško būsto su didesniu kambariu surinkti visai šeimai, dažnai sujungto su virtuve, komfortiškesnių sanitarinių mazgų, gal net privačios terasos ar kiemelio. Tai natūralūs žmonių poreikiai. Tačiau vėlgi, noriu pasakyti, kad tik teritorijų planavimo specialistų bei architektų įtaka čia ribota, tai turi lydėti ir teisingi ekonominiai bei politiniai sprendimai. Gal būtų galima ekonominėmis priemonėmis skatinti būsto jauniems žmonėms statybą ir nuomą, gal ieškoti sovietmečio statybos būsto rekonstrukcijos rėmimo galimybių. Panašių į tas, kurios jau išjudina daugiabučių apšiltinimo procesus. Norėtųsi bent jau platesnės diskusijos apie tai.
Aplinkos ministerija primena, koks svarbus yra darnus ir racionaliais principais paremtas teritorijų planavimas. Šis procesas turi būti vykdomas atsižvelgiant tiek į žmonių gyvenimo kokybės, tiek į aplinkosaugos, tiek į socialinius ir ekonominius kriterijus. Kiekvienas esame atsakingi už tai, kad miestų raida nepavirstų miestų drieka, kuri daro žalą įvairiais būdais saugomoms teritorijoms, kultūros paveldui ir biologinės įvairovės vysymuisi.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
