Kaip teigė naujovę Kaune pristatę verslininkai, Eko taškuose gyventojai gali už atlygį priduoti vienkartinę stiklo tarą bei jos duženas, plastikinius PET butelius, aliumines gėrimų skardines bei į užstato sistemą įtrauktą pakartotinio naudojimo gėrimų tarą. Už priduotas pakuočių atliekas gyventojams bus mokoma: skaidraus stiklo - 14 ct/kg., spalvoto stiklo – 11 ct/kg, už vieną PET gėrimų butelį 3 ct., o už 1 gėrimų skardinę – 2 ct.
Pirmieji Eko taškai atsidarė prie Maximos prekybos centrų, Savanorių pr. 255 ir Raudondvario pl. 284 A. Iš viso Kaune artimiausiu metu, gyventojams patogiose vietose, planuojama
atidaryti 15 Eko taškų.
Pirmieji Eko taškai atsidarė prie Maximos prekybos centrų, Savanorių pr. 255 ir Raudondvario pl. 284 A. Iš viso Kaune artimiausiu metu, gyventojams patogiose vietose, planuojama atidaryti 15 Eko taškų
Iki šiol išspręsti problemą dėl aplinkos teršimo gaminiais ir pakuotėmis buvo bandoma pritaikius gamintojo atsakomybės sistemą. Tačiau valstybės kontrolės atlikto gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo auditas išankstinio tyrimo ataskaitoje konstatavo, kad gamintojų ir importuotojų atsakomybė už aplinkos teršimą gaminiais ir jų pakuotėmis Lietuvoje yra gana formali, nepakankamai išvystytas atliekų surinkimas, rūšiavimas ir antrinių žaliavų perdirbimas, todėl apie 90 proc. komunalinių atliekų atsiduria sąvartynuose ir tik apie 8 proc. yra perdirbamos ar eksportuojamos.
Kaip veikia gamintojo atsakomybės principas
Pakuotės, padangos, akumuliatoriai, baterijos, automobilių hidrauliniai amortizatoriai, elektros ir elekroninės įrangos, baterijos, eksploatuoti netinkamos transporto priemonės, vidaus degimo variklių degalai ar tepalų filtrai – visa tai yra atliekos, kurių tvarkymu, pradedant nuo surinkimo ir baigiant perdirbimu, neturi rūpintis pats vartotojas. Prieš maždaug 20 metų Europoje įsitvirtinęs gamintojo atsakomybės principas atsakomybę perkelia gamintojui ar importuotojui – šie privalo atsakyti už gaminių ar pakuočių atliekų surinkimą, perdirbimą, naudojimą, šalinimo organizavimą bei finansavimą. Kadangi savivaldybės skiria daug dėmesio gyventojų švietimui apie atliekas, siekdami, kad kuo mažiau šiukšlių liktų gyventojų kibiruose ir kuo daugiau atliekų būtų perdirbama, savivaldybėms bendradarbiavimas su importuotojais ir gamintojais yra naudingas. Tai žingsnis į geresnį atliekų srautų surinkimą bei komunalinių atliekų tvarkymo išlaidų mažinimą.
Už taršos mažinimą atsakingi visi vartotojai
Gamintojo atsakomybės principas „skirsto“ kiekvieną žmogų į dvi grupes – gyventoją ir vartotoją. Žmogus, kaip gyventojas, yra atsakingas už įprastų atliekų rūšiavimą buityje, antrinių žaliavų rūšiavimą į tam skirtus konteinerius, kurių turinys yra išvežamas į sąvartyną. Už šių atliekų išvežimą ir perdirbimą gyventojas moka savivaldybei. Tačiau kaip vartotojas, gyventojas už atliekų (tokių kaip pakuotės, padangos, akumuliatoriai ir pan.) išvežimą ir perdirbimą moka ne savivaldybei, o gamintojui – mokestis yra įtraukiamas į produkto kainą ir yra sumokamas pirkimo metu. Kai produktą vartotojas nusprendžia išmesti, juo pasirūpina gamintojas ar importuotojas. Pavyzdžiui, žmogus, pirkdamas šaldytuvą, iš karto sumoka už ateityje pasensiantį gaminį, jo išvežimą ir ekologišką perdirbimą. Kuo daugiau žmogus perka šaldytuvų – tuo daugiau moka ekologinių mokesčių prekybininkams bei gamintojams ir importuotojams. Taigi, kuo daugiau vartoju – tuo daugiau ir moku.
Taip pat tiems produktams, kuriems yra pritaikytas gamintojo atsakomybės principas, galioja ir principas, vadinamas „vienas už vieną“. Pavyzdžiui, jei perki šaldytuvą, į prekybos vietą gali atvežti savo seną šaldytuvą ir prekybininkas privalo jį priimti. Atsisakęs priimti tokio paties perkamo produkto atlieką, prekybininkas yra baudžiamas didele bauda.
„Kažkas“ nepasirūpins aplinka
Skeptikams, kurie mano, kad geriau pigiau nusipirkti daiktą nei sumokėti didesnę kainą su ekologiniu mokesčiu, konsultantė gamintojo atsakomybės klausimais, UAB „Ekokonsultacijos“ vadovaujančioji partnerė Lina Šleinotaitė-Budrienė galėtų atsakyti, kad seniai praėjo tie laikai, kai šiukšlės mėtėsi gatvėje, o už jų tvarkymą atsakė vietos savivalda.
Seniai praėjo tie laikai, kai šiukšlės mėtėsi gatvėje, o už jų tvarkymą atsakė vietos savivalda
„Europos Sąjunga seniai mus vertė įdiegti gamintojo atsakomybės principą, tačiau mes dar dvejus ar trejus metus delsėme ir tai pradėjome daryti 2003 metais. Ir tik dabar gamintojai, importuotojai, savivaldybės ir kai kurie vartotojai ima suprasti principo esmę“, – sako L.Šleinotaitė-Budrienė.
Gamintojo atsakomybės principas Europoje pradėtas taikyti dvidešimto amžiaus septintajame dešimtmetyje, kuomet atsirado poreikis gerinti atliekų tvarkymą ir didinti perdirbimą. Kadangi už savo produktų perdirbimą atsako patys gamintojai, jie ėmė vengti pavojingų medžiagų naudojimo gamyboje, pradėjo rūpintis paprastesnės pakuotės pasirinkimu – juk anksčiau ar vėliau jie patys tai turės ir perdirbti. Taip pat gamintojo atsakomybės principas įtvirtina ilgiau tarnaujančių, daugkartinio naudojimo, lengvai perdirbamų gaminių kūrimą, plečia perdirbimą bei antrinių žaliavų panaudojimo rinkas. Asmeniškai gyventojui gamintojo atsakomybės principas naudingas tuo, kad jam tai sumažina išlaidas – nėra dvigubo atliekų tvarkymo finansavimo, nes pinigus sumoka tas, kuris vartoja, o ne kiekvienas gyventojas. „Šis principas verčia vartotojus atsakingiau rinktis, kokį gaminį jie perka“, – sako ekokonsultantė L. Šleinotaitė-Budrienė.
Kiek tai efektyvu Lietuvoje?
Gamintojams Lietuvoje yra nustatytos teisinės priemonės, pagal kurias yra tiksliai apibrėžiamos atsakomybės ribos bei nustatomos užduotys atliekų tvarkymui. Taip pat gamintojams yra taikoma ekonominė atsakomybė, kuri yra numatoma įvedant mokestį už aplinkos teršimą gaminių atliekomis ar įpareigojant gamintojus ir importuotojus organizuoti patiems savo į rinką išleistų produktų atliekų surinkimą ir saugų sutvarkymą.
Lietuvos gamintojams, importuotojams, savivaldybėms ir vartotojams dar trūksta patirties, suvokimo kaip veikti kartu, kad visi už atliekų tvarkymą surinkti pinigai būtų panaudojami realiam atliekų tvarkymui, ilgalaikių sistemų diegimui.
Nors pagal oficialius atliekų tvarkymo gamintojo atsakomybės principo rodiklius Lietuva įvykdo Europos Sąjungos reikalavimus, L.Šleinotaitės-Budrienės teigimu, šis principas tikrąja savo esme Lietuvoje dar nėra įgyvendintas.
„Lietuvoje atskiros įmonės dar negeba jungtis vienam tikslui. Lietuvoje senka tikrieji gamintojai, o vyrauja Europos masteliu smulkūs importuotojai,“ – teigia ekokonsultantė. Ji sako, kad nebūtinai tai daroma piktybiškai – tiesiog Lietuvos gamintojams, importuotojams, savivaldybėms ir vartotojams dar trūksta patirties, suvokimo kaip veikti kartu, kad visi už atliekų tvarkymą surinkti pinigai būtų panaudojami realiam atliekų tvarkymui, ilgalaikių sistemų diegimui. Dar reikia laiko, kad lietuviai įgytų vakarietiškąjį supratimą, kaip ir kodėl turi būti tvarkomos atliekos, kad būtų sėkmingai perdirbamos ir nekenktų aplinkai. „Tikiuosi, kad mūsų vaikai jau mokės už visų produktų (laikraščių, statybinių atliekų, baldų, rūbų ir kt.) atliekų tvarkymą ir rinksis sąmoningai tuos gamintojus ar importuotojus, kurie parduos aplinkai palankesnius produktus ir jaus socialinę atsakomybę už tolimesnį jų produktų atliekų saugų ir efektyvų sutvarkymą“, - sakė gamintojo atsakomybės ekspertė L.Šleinotaitė-Budrienė.
