Dar neįžengęs į Ignalinos atominės elektrinės teritoriją pasijunti kitame pasaulyje. Jau įmonės valgyklos, į kurią galima užsukti neįėjus į teritoriją, tualete randi neįprastos informacijos. Pavyzdžiui, kiekvienas gali sužinoti valytojos, kuri prižiūri šį tualetą, pavardę. Pakabintas ir įspėjimas neatidarinėti langų, nes įsijungs signalizacija.
Tokių rūpesčių prisidaryti niekas nesirengia, tad keliaujame toliau.
Lydintis personalas įspėja – jokiu būdu nestokite basomis kojomis ant grindų, nes radioaktyvios dulkelės nusėda pirmiausia ten. Fotografus įspėja, kad ant grindų nestatytų krepšių.Su mobiliaisiais – negalima
Įėjus į elektrinės fojė, jau prie leidimų biuro įspėja: mobiliuosius telefonus, kuriais galima fotografuoti, palikite daiktų saugykloje. Visi liekame be ryšio.
Apsauga rentgeno aparatu patikrina daiktus, o mes žengiame pro metalo detektoriaus vartus. Už jų – dar vieni grotuoti vartai, kurie taip paprastai neatsidaro – tik brūkštelėjus per įrenginį leidimo kortele ir surinkus tam tikrą kodą.
Tokių vartų teritorijoje tenka praeiti ne vienerius: visi su storų strypų grotomis ir kodų įrenginiais. Pagaliau patenkame į vadinamąjį svečių kambarį, kur liepiama visiškai persirengti.
Perrengia net apatiniais
Pirmiausia kiekvienas gauname po balto kartūno kelnes ir palaidinę. Tai – apatiniai drabužiai. Lydintis personalas įspėja – jokiu būdu nestokite basomis kojomis ant grindų, nes radioaktyvios dulkelės nusėda pirmiausia ten. Fotografus įspėja, kad ant grindų nestatytų krepšių.
Moterims patariama nusimauti net pėdkelnes, nes visos gauname po baltas kojines ir šlepetes. Su jomis žengiame vos kelis žingsnius. Kitame kambaryje – slenkstis. Žengiant per jį pirmąsias šlepetes tenka palikti, o anoje pusėje įsispiriame jau į kitas.
Dar keli žingsniai – ir vėl persirengimo kambarys. Ant viršaus užsitraukiame dar po vienas medvilnines baltas kelnes, apsivelkame švarkus, – dabar jau storesnius, viršutinius. Paliekame ir antrąsias šlepetes, apsiauname baltus batus. Po baltomis kepuraitėmis paslepiame plaukus. Dar liko užsimaukšlinti šalmus, užsimauti baltas pirštines, ir ekipiruotė baigta.
Dėl tokios aprangos visi suplukę prakaituojame, bet kenčiame: pasižvalgyti po Ignalinos atominę proga pasitaiko ne kasdien.
Kybo nežinioje
Pagaliau visa grupė pasirengusi, tad ilgais koridoriais keliaujame į pirmojo elektrinės reaktoriaus, uždaryto 2004-ųjų pabaigoje, vidų.
 |
| Turbinų skyrius |
Į antrąjį reaktorių, kuris šiemet dar veikia, ekskursijos nevedžiojamos. Tačiau personalas patikina: jis atrodo visiškai taip pat. Tik ten po kiekvienu metalinių grindų kvadratu – urano kasetė, o čia jų jau nebereikia.
Šiemet iki metų pabaigos turėtų būti uždarytas ir antrasis reaktorius, nors, elektrinės direktoriaus Viktoro Ševaldino teigimu, teisės aktų nei Seimas, nei Vyriausybė dėl uždarymo dar nėra priėmusi. Rengtis uždarymui delsiama. Kita vertus, ir kuro elektrinei 2010-iesiems jau nebeužsakyta, o tą reikėjo padaryti dar praėjusį rudenį. Tad kol politikai neapsisprendžia, Ignalinos atominė kybo nežinioje.
Personalui – kol susitepa
Atgal grįžtame pro turbinų skyrių. Nusirengus viršutinius drabužius, liepia nusiplauti rankas, veidą, patikrina kiekvieno radiacinį foną. Įrenginio balso įrašas sako: viskas tvarkoje. Po dušu mums eiti nereikia.
Visi drabužiai, kuriuos vilkėjome pusantros valandos – naujutėliai, bet dabar jie keliauja į skalbiniams skirtus maišus. Juos išskalbs ir atiduos personalui. Dirbantieji reaktoriuje kasdien drabužių nekeičia, o vilki tuos pačius, kol susitepa. Po to atiduoda skalbti, ir vėl gauna švarius.
