Tvarkingai kostiumuotų vyrų 1918 m. vasario 16-ąją paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas buvo išsaugotas ir apgintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) pasiaukojusių ir gyvybę atidavusių vyrų ir moterų, nepripažinusių 1940 m. Lietuvos okupacijos iki paskutinės gyvenimo akimirkos.
Apie tai, ką reiškia Vasario 16-oji asmeniui, tautai ir valstybei, kalbamės su LLKS Tarybos Deklaracijos signataro, LLKS pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo nare Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene.
– Datos tampa istorija, tačiau jose pasilieka žmonių gyvenimai – kaip 1918 m. vasario 16-ojoje, paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, 1949 m. vasario 16-ojoje dar kartą jį sutvirtinus LLKS Tarybos signatarų parašais, taip ir daugelyje kasmet išauštančių vasario 16-ųjų. Vieniems tai įprastas rytas, o Jums?
– Ši diena ypatinga. Visas mano giminės gyvenimas susijęs su Vasario 16-ąja, Lietuvos valstybės atkūrimo ir išsaugojimo diena. 1918 m. gimė mano tėtis Adolfas Ramanauskas-Vanagas, o mamos tėtis, mano senelis, tais metais tapo Lietuvos savanoriu. Tad ši data man yra esminė: jos dvasioje buvo auklėti mano tėvai, jos prasmę jie gynė ginkluotoje laisvės kovoje. Vasario 16-ąją visuomet švenčiu ir tą dieną aplankau vietas, kurios susijusios su Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės gynimu.
– Jūsų tėtis generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas paliko kovos už laisvę prisiminimus „Daugel krito sūnų...“ Ir skyrė juos Jums, o įžangoje parašė: „...mano troškimas yra matyti arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, Auksutė neliks apleista ir užmiršta, kad jai neteks visą gyvenimą vilkti sunkios ir juodos skriaudžiamos našlaitės dalios...“ Ši dedikacija rašyta taip pat vasario 16-ąją, 1952-aisiais.
– Visuomet sakau, kad ši diena man yra dviguba šventė. Nes po 1918 metų vasario 16-osios buvo ir 1949-ųjų vasario 16-oji. Šią dieną Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba pasirašė
 |
| Faksimilė/Nepriklausomybės aktas |
Deklaraciją – konstitucinio lygmens dokumentą savo steigiamajame suvažiavime Radviliškio rajone Minaičių kaime, kur vyko Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavimas. Tarp signatarų buvo mano tėtis, kuris rengė politinės dalies dokumentus. Nė vienas signatarų neliko gyvas ir nesulaukė nepriklausomybės atkūrimo. Visi žuvo ar buvo nužudyti sovietinio režimo vykdytojų. Ši Laisvės deklaracija dar vadinama Žuvusių, bet nenugalėtų deklaracija.
– Buvote toje vietoje, kur vyko Lietuvos laisvės kovotojų suvažiavimas 1949-ųjų vasario 16-ąją?
– Ne kartą. Kai tik atsirado galimybė, nuvažiavau į Minaičių kaimą, apsilankiau Miknių sodyboje. Joje ir buvo pasirašyta Deklaracija, nors visi dokumentai rengti gretimame Balandiškio kaime. Susitikome su Miknių dukromis, viena jų dabar jau mirusi. Tuomet jos buvo jaunos mergaitės ir tai, ką matė, girdėjo, papasakojo man. Buvo šiltas ir jaukus mūsų tas susitikimas – kaip artimiausių giminių. O 1949-aisiais į suvažiavimą tėtis ėjo pėsčiomis su Aleksandru Grybinu-Faustu iš Pietų Lietuvos. Tai buvo ilgas ir pavojingas kelias, tačiau partizanų vadai buvo nutarę suvienyti kovojančios Lietuvos jėgas į vieningą organizaciją ir tai įteisinti. Po šešių valandų pokalbio su LLKS vadu generolu Jonu Žemaičiu-Vytautu mano tėtis įtikino, kad jis yra Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Juk jie vienas kito nebuvo matę.
– Kovoje už laisvę dalyvavo abu Jūsų tėvai. Kodėl į LLKS suvažiavimą nėjo mama?
– Aš turėjau ateiti į šį pasaulį – mama laukėsi. Tėtis sutarė su Karo mokyklos bendramoksliu, dirbusiu Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kad šis pasirūpins mama. Gimiau 1948 metų gruodžio 14-ąją, kai tėtis keliavo į Šiaurės Lietuvą susitikti su visų tuo metu veikusių partizanų apygardų vadais į steigiamąjį LLKS suvažiavimą pasirašyti vienos svarbiausių pokario Lietuvos istorijoje Deklaracijos. Jauniems žmonėms būna labai keista, kai pasakoju apie to žygio sudėtingumą. Dabar yra mobilieji telefonai, galima susisiekti su kuo tik nori ir kada nori, tad jie neįsivaizduoja, kaip tai buvo pavojinga ir sunku, kad keliauti teko tik pėsčiomis ir daugiausiai – tik naktimis, nes siautėjo šnipai, provokatoriai, smogikai.
– Jūsų tėvas buvo nukankintas ir sušaudytas 1957 metais, mama nuteista ir išvežta į lagerį. Vaikui suvokti, kad taip pasielgta su jo pačiais geriausiais, mylinčiais tėvais yra daugiau negu skaudu. Visgi jūsų gyvenimas rodo, kad tai nepalaužė ir nesužlugdė Jūsų asmenybės – mokėtės, baigėte aukštąją, užauginote vaikus, sūnus Norbertas šiandien medicinos mokslų daktaras, dukra Inga – karo gydytoja. Iš kur ta tvirtybė?
– Tai ir yra šios dienos – Vasario 16-osios tvirtybė. Ir, manau, tai išlaikė manyje tikėjimą, kad tėvai pasielgė garbingiausiai, kaip tik buvo galima pasielgti – jie kovojo prieš okupantą už savo tėvynę, už savo tautos ir valstybės teisę gyventi laisvai. Ir ateinančių kartų teises. Mano asmeniniai vaikystės išgyvenimai sunkūs ir skaudūs, tačiau jie grūdino ir suteikė patyrimą, kad reikia turėti tikslą, jo siekti, nepalūžti. Pačioje artimiausioje aplinkoje, kurioje aš augau, visi buvo panašiai mąstantys, šeimose buvo žuvusių už laisvę. Mano močiutės kartą vienas žmogus paklausė: „Ar tu nesigaili, kad taip susiklostė gyvenimas, tavo vaikai žuvo?“ Atmintyje išliko močiutės atsakymas – ji net atsitraukė nuo to žmogaus ir sako: „Vaikeli, jie juk už Lietuvos laisvę kovojo“.
– Knygoje „Daugel krito sūnų“ yra ir jūsų prisiminimų. Visgi vaikui aštuonerius metus slapstytis – tai išskirtinai sudėtingas šio pasaulio pažinimas. Jūs negalėjote net savo vardu vadintis?
– Na taip, dokumentus gavau būdama aštuonerių metų, kai sušaudė tėtį, nuteisė ir išvežė į lagerius mamą. Iki to buvau slepiama ir neturėjau net savo vardo. Vieniems privalėjau sakyti, kad esu Onutė, kitiems – Marytė. Tačiau visuomet jaučiau ir žinojau, kad esu tėvų begalo mylima. Kartais, pamenu, visą dieną tekdavo išbūti slepiamai bunkeryje, naktį išvesdavo vaiką į lauką pakvėpuoti. Ne tik duonos, oro trūkdavo. Ir ką reiškė man, vaikui, atvažiuoti į paskutinį pasimatymą su tėveliu, po to sužinoti, kad jis sušaudytas, gauti laiškus iš mamos, kalinčios lageryje. Tačiau aš žinojau, kad tai yra šventa kova, ir mano tėvai pasiaukojo Tėvynės laisvei. Kad jie yra teisūs.
– Laisvės kovotojai žuvo, buvo nužudyti. Ir daug kas rodė pirštais – taip ir su jumis bus, nedrįskite priešintis naujai valdžiai. Buvo lyg ir šviesių asmenybių, tačiau nesipriešinančių – daug kas ieškojo karjeros laiptų ir rado juos ar CK, ar institute, ar šiaip kokioje įmonėje. Jūsų mamai buvo irgi šis tas siūloma?
– Kai grįžo iš lagerių, ją vis gundė – aš tuomet mokiausi Kauno politechnikos institute. Sakydavo: „Tu pedagogė, galėsi dėstyti institute, tavo dukra ten mokosi, kaip gražu, abi ten būsite. Tik tu pasigailėk ir viešai išsižadėk savo vyro idėjų. Sakyk, kad buvai jauna, suklydai“. Mano mama atsakydavo aiškiai: „Jūs mane nuteisėte, aš bausmę atlikau, nebesu niekam skolinga“. Ji nesutiko su šiais gundymais. Aišku, mūsų gyvenimas nebuvo labai ramus, jame pakako įtampos. Net kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė naktimis mamai skambindavo ir siūlydavo tai atsiminimus rašyti, tai vidury nakties paskambinę tylėdavo.
– Tai irgi mūsų valstybės piliečiai. Skirtingi. Ir Vasario 16-osios reikšmė ne visiems vienoda. Po sovietmečio daugelis neteko privilegijų, tad negali atleisti tokio tautos pasirinkimo. Kiti persikeitė, dar treti pralobo. Na o dar kiti kartais ima ir suabejoja – o gal nereikėjo tiems vyrams ir moterims kovoti ir atiduoti gyvybių? Juk visuomet liks neapdainuotų didvyrių, nenušluostytų ašarų ir neįvertintų žygdarbių?
– Mano tėčiui, kiek žinau, nebuvo svarbu tapti vadu – jis išėjo priešintis okupacijai ir galėjo būti eiliniu kovotoju. Žinau, kad partizanai juo pasitikėjo ir dėl savo autoriteto jis tapo vadu. Mane sujaudino vienos moters pasakojimas apie tėtį, kai jis vizitavo partizanų būrį gegužinių pamaldų metu. Partizanai turėjo įrengę altorių, melsdavosi. Tąkart maldaknygė buvo paduota mano tėčiui ir jis turėjo skaityti litaniją. Jis pagarbiai paėmė maldaknygę, priglaudė prie širdies ir litaniją kalbėjo atmintinai. Tai buvo stiprus tikėjimo išgyvenimas, kartoti maldos žodžius, kuriuos vadas sako iš širdies. Toji moteris prisipažino, kad net dabar, garbaus amžiaus būdama ji nemoka litanijos atmintinai. Stiprus tikėjimas ir laisvės siekis – visa tai niekur nepradingo.
Jeigu ne Laisvės kovotojai, šiandien Vasario 16-osios turbūt nešvęstume. Aš manau, kad tik todėl, jog tiek daug žmonių pasiaukojo, mes šiandien turime Lietuvos valstybę.
– Tačiau jie buvo sunaikinti. Artimieji – persekiojami. Stigmos liko kelioms kartoms. Ir kiekviena Lietuvos laisvės šventė jas primena. 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarai vadinami nusipelniusiais šviesuoliais. Ar deramai įvertinti 1949-ųjų Vasario 16-osios Deklaracijos signatarai?
– Jie buvo fiziškai sunaikinti, tačiau ta žinia, kurią jie skleidė, pasiliko Lietuvos erdvėje ir atgimė 1990 metų kovo 11-ąją. Ji atgimė dar anksčiau – su Sąjūdžiu. Juk Laisvės kovotojai nebūtų taip ilgai išsilaikę, jeigu ne Lietuvos žmonės, kurie juos rėmė, maitino, priglausdavo. Dvasinė pergalė liko jų pusėje – jie nugalėjo tuomet, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Nesulaukė šio fakto, bet jis įvyko.
Pamažu grįžta ir istorinis teisingumas, nors dar daug ką reikia padaryti. Praėjusiais metais LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis Seimo deklaracija buvo pripažintas teisėtu Lietuvos vadovu 1949–1954 metais. Jis pripažintas Lietuvos prezidentu! Pati Deklaracija 1999 m. Seimo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Būtų teisinga, kad 1949 m. LLKS Tarybos Deklaracija, dabar turinti įprasto įstatymo galią, įgautų daugiau apibrėžtumo, suteikiant jai konstitucinio įstatymo statusą, kad ji taptų Lietuvos Konstitucijos dalimi. Taip pat, manau, valstybė turi pasirūpinti 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos signatarų palaikų suradimu, garbingu jų palaidojimu, jų tėviškių sutvarkymu. Griūva istorinis Sajų namas, kuriame vyko pirmieji signatarų posėdžiai, buvo priimti sprendimai, vėliau sugulę į Deklaraciją. Nyksta mūsų laisvės kovų istorinis paveldas. Blogi yra genocidinių bylų tyrimų reikalai, jos nėra efektyviai tiriamos.
– Yra daug valstybių, kuriose gyvena tautos, tačiau ne visos tautos turi savo valstybę. Vertinant Vasario 16 – tosios reikšmę valstybei galima sakyti, kad ji neleido nupūsti nuo žemės paviršiaus Lietuvos vardo?
– Valstybė buvo atkurta, apginta ir net pusė šimtmečio okupacijos nesunaikino svajonės – laisvai švęsti Vasario 16-ąją. Ji atgimė ir išsipildė, kartu su mano tėvelio troškimu, kurį jis įrašė knygos įžangoje – „...kad mano dukra galėtų dirbti demokratinėje Lietuvoje“. Tuos žodžius rašydamas jis suvokė savo likimą ir žinojo, kad nesulauks šios šventės. Tačiau visada žinojo, už ką kovoja, tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Ir tą žinojimą perdavė savo vaikui. Dabar jis perduotas anūkams ir proanūkiams.
