Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rašte akcentuojama, kad „Lietuvos Respublikos prokuratūrai žinomas Austrijos Respublikos pareiškimas dėl Europos arešto orderio taikymo tik nusikaltimams, padarytiems po 2002 m. rugpjūčio 7 d., tačiau taip pat žinoma, kad, anot Austrijos Respublikos, tokiais atvejais Europos arešto orderis yra automatiškai laikomas prašymu dėl asmens ekstradicijos. Tokia Austrijos pozicija užfiksuota 2008 m. vasario 29 d. Europos Sąjungos Tarybos Austrijos Respublikos vertinimo dėl Europos arešto orderio praktinio taikymo ataskaitoje (4.12 punkto 2 pastraipa). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos įstaigų bendradarbiavimo su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, padariusiomis analogišką pareiškimą, praktikoje, jokių problemų taikant ekstradicijos procedūras, nekyla.
Turėdami omenyje ir vertindami vien tik šį faktą, esame tikri, kad sprendžiant M.Golovatovo ekstradicijos klausimą turėjo būti taikomas ne tik Austrijos išdavimo ir teisinės pagalbos įstatymas (konkrečiai 29 straipsnio 1 dalis), bet ir Europos Sąjungos acquis ir Austrijos federalinių teisės normų dalimi (Austrijos Respublikos Konstitucijos 9-1 straipsnis) esantys ir viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus turintys Europos Sąjungos ir (ar) tarptautinės teisės aktai: 1995 m. kovo 10 d. Konvencija dėl supaprastintos ekstradicijos tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu ir 1957 m. rugsėjo 13 d. Europos Tarybos konvencijos dėl ekstradicijos“.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pažymi, kad Austrijos Respublika aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, jog prašomos papildomos informacijos pateikimo terminas yra – kaip galima greičiau. Tačiau Lietuvos prokurorų nuomone, „atsiųstame pranešime apie įtarimą buvo aiškiai matyti, kad M.Golovatovas įtariamas tiesiogiai dalyvavęs darant tarptautinį nusikaltimą (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnis), kuriam netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Persiųstas lietuvių kalba rašytas pranešimų apie įtarimą tekstas (13 lapų) neginčytinai rodė, kad Austrijos Respublikos nustatytas terminas – kaip galima greičiau – negali būti prilyginamas kelių valandų laikui. Juolab, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra netrukus atsiuntė pranešimo apie įtarimą santrauką anglų kalba ir patikino, kad rengiamas viso pranešimo apie įtarimą tekstas vokiečių kalba“.
Taigi iš esmės Lietuvos Respublika oficialiuose raštuose nustatytais terminais atsiuntusi visą prašomą papildomą informaciją padėjo pagrindą Austrijos Respublikai įgyvendinti Europos Sąjungos konvencijos dėl supaprastintos ekstradicijos 2, 6 ir 7 straipsnius, t.y. pačiai duoti ir išduoti prašomo asmens gauti sutikimą būti išduotam supaprastinta tvarka. Nesant vienam iš dviejų sutikimų, turėjo būti taikomos tos ekstradicijos procedūros, kurios nustatytos Europos Tarybos konvencijoje dėl ekstradicijos. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nuomone, nepaisant to, ar ekstradicijos tikslu būtų taikoma Europos Sąjungos konvencija dėl supaprastintos ekstradicijos ar Europos Tarybos konvencija dėl ekstradicijos, bet kuriuo atveju galioja pastarosios 16 straipsnyje nustatyti laikino sulaikymo terminai (tai yra 18–40 dienų).
Be to, atsižvelgiant į tai, kad aukščiausiu Europos Sąjungos lygiu abipusio pripažinimo principas be išlygų pripažįstamas teisinio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“, todėl Austrijos Respublikos pareigūnai, remdamiesi vien tik šia informacija galėjo pagal nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas procedūras kreiptis į teismą ir spręsti M.Golovatovo suėmimo klausimą ir po to prašyti papildomos/patikslinančios informacijos, o ne išlaukus nepilnas 24 valandas spręsti jo paleidimo iš laikino sulaikymo klausimą ir, priešingai nei nustatyta Europos Tarybos Konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnyje, leisti paieškomam asmeniui palikti šalį.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra taip pat paprašė oficialiu raštu informuoti apie prašymo dėl ekstradicijos atsisakymo vykdyti priežastis, pateikiant ir atitinkamų procesinių dokumentų kopijas.
