Ypač mieli minkštus pliušinius žaislus primenantys galovėjų jaunikliai. Net jų šeimininkė D.Davainienė prisipažįsta, kad tokį gauruotį mielai pasisodintų ant sofos. Bet kur tau! Žavingieji galovėjai – beveik stumbrai. Jie pusiau laukiniai, tad norėdamas tokį pagauti, turėtum gerokai palakstyti po aptvarus. Pagautas jis meilus ir jaukus tikrai nebūtų – visais įmanomais būdais veržtųsi į laisvę.
Pastogės nereikia
Stumbrus galovėjai primena ir gyvenimo būdu – jiems nebūtina jokia pastogė. Ketverius metus galovėjus auginantis ir juos stebintis T.Davainis pabrėžia, kad gauruoti jo augintiniai žiemas mielai leidžia ant sniego ir niekuo nesiskundžia. Tad tikėtina, kad tvarte jiems būtų ne taip smagu. Kita vertus, galovėjų šeimininkas ateityje planuoja pastatydinti tvartą vien tam, kad juos lengviau sužiūrėtų. Dabar jie ganosi penkiasdešimties hektarų aptvare, saugomame „elektrinio piemens“. Turi jie savo tvenkinį, į kurį karštomis dienomis mėgsta ne tik įbristi, bet ir jame paplaukioti.
„Parūpinti galovėjams pašaro tenka tik žiemą, o vasarą pamirštame, kad juos auginame“, – juokiasi Dangira Davainienė.
Panašūs į karves galovėjai nuo jų skiriasi tuo, kad yra nemelžiami. T.Davainis sakė sykį bandęs melžti savo bandos galovėjų patelę. Primelžtas pienas pasirodė gana liesas, ragauti niekas nesiryžo. Tačiau galovėjų jaunikliai, gerdami kad ir liesą pieną, gana sparčiai auga. Ūkininkas teigia atkreipęs dėmesį, kad galovėjų patelės labai rūpinasi savo jaunikliais.
Auga savaime
T.Davainis teigia galovėjus nusižiūrėjęs tada, kai buvo nuvykęs padirbėti pas Vokietijos ūkininkus. Nors pats buvo miestietis, rokiškėnas, taigi nepatyręs, kaip sunku auginti gyvulius, vyriškis sako Vokietijoje pamatęs, kad galovėjai nereikalauja priežiūros – auga patys. Dabar, turėdamas ketverių metų patirtį, ūkininkas sako galįs tai patvirtinti. „Parūpinti galovėjams pašaro tenka tik žiemą, o vasarą pamirštame, kad juos auginame“, – juokiasi Dangira Davainienė.
Galovėjų iš Vokietijos į Lietuvą T.Davainis parsivežė trisdešimt tris. Per ketverius metus banda patrigubėjo. Šeimininkai sako, kad jų augintiniai beveik nesirgo ir ypatingos priežiūros jiems nereikėjo. Tik viena ligotesnė patelė buvo labiau prižiūrima, tad leidžia, kad šeimininkai kartais ją paliestų. Visi kiti gyvūnai – itin nepatiklūs, sprunka nuo žmogaus, tolyn vesdamiesi vaikus.
Vardas stebina
Galovėjai, anot šeimininkų, Škotijoje išvesta, o vėliau po pasaulį paplitusi mėsinių galvijų veislė. Lietuvoje jie – vis dar egzotika, daugelis nustemba vien išgirdęs jų pavadinimą. Ilgais gaurais apaugę galovėjai neturi ragų. D.Davainienė sako, kad jie, skirtingai nei, sakykim, karvės, pievą nuėda taip, kad ji atrodo lyg tikra veja.
D.ir T. Davainiai sako, kad galovėjų mėsa – neriebi, bet itin sultinga ir išties skani. Jiedu tiki, kad po kelerių metų kiaulieną ir jautieną ant mūsų stalų pakeis galovėjiena.
